Galerijoje atidaryta Monikos Plentauskaitės tapybos paroda, ištraukas iš savo naujausios knygos skaitė dramaturgas, eseistas ir poetas Rolandas Rastauskas, skambėjo aktorės Augustės Onos – Onushkos atliekamos dainos. Sukaktuvininkus ir žiūrovus efektingu performansu pasveikino teatro magas Benas Šarka.
Kaišiojo pagalius ir kolegos
Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos (KADS) Baroti galerija atvėrė duris dar tais laikais, kai menininkus slėgė nežinomybė dėl savo ateities, jų gretos buvo pakrikusios. Mintis įkurti pirmąją uostamiestyje privačią meno galeriją šovė į galvą Lietuvoje dailės mokslus baigusiam tadžikų kilmės keramikui Izroildžonui Baročiui ir jo bendraminčiams – jauniems menininkams.
Galerijos kelias nebuvo rožėmis klotas. Steigėjai, radę prieglobstį Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) priklausančiose Klaipėdos parodų rūmų pustuštėse patalpose, vėliau buvo apšaukti įžūliais maištininkais, intrigantais, atskalūnais, užvaldžiusiais svetimas erdves, įkūrusiais menininkų gretų vienybę ardančią opozicinę organizaciją.
Kolegų pasmerktai Baroti galerijai teko ieškotis kitų patalpų, šeimininkams ir jų šalininkams kurį laiką buvo uždrausta balsuoti LDS susirinkimuose. Tiesa, vėliau šis konfliktas subliūško – pripažinta, kad profesionalūs menininkai irgi gali burtis į grupes, steigti klubus, kitokius kūrybinius darinius.
Fachverkiniame pastate įsikūrusi galerija eksponuoja Klaipėdos ir Lietuvos menininkų kūrybą, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Be jos veiklos, projektų, iniciatyvų dabar jau būtų sunku įsivaizduoti uostamiesčio kultūros gyvenimą.
Pristatys jaunuosius kūrėjus
Prieš dvejus metus šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ Baroti galerija pripažinta geriausia, apdovanota už brandžių, aukštos kokybės kūrinių, autorių propagavimą, jų pristatymą visuomenei.
„Trisdešimt metų meno galerijai kaip ir žmogui – jau solidus amžius. Tikimės sulaukę tik brandos, bet ne senatvės, parako mums dar nestinga“, - į šventinį vakarą galerijos kiemelyje susirinkusius žiūrovus patikino šeimininkai.
Daugiažodžiauti nemėgstantis I.Barotis prisipažino nesąs garbėtroška, jam nereikia laurų ir medalių: „Galeriją pavadinau savo vardu, kad būtų išvengta nesusipratimų ir kolizijų, kad vėliau niekas neklausinėtų, kas aš toks esu – faktinis vadovas ar koks nors prašalaitis“.
Su I.Baročiu petis petį žengianti jo žmona bendramintė, galerijos direktorė I.Baroti žadėjo ir toliau nenurimti, džiuginti žiūrovus įdomiais renginiais: „Šiemet įliesime į galeriją šviežio kraujo – parodų cikle „Plius minus 30” pristatysime jaunų, talentingų autorių kūrybą“.
Bičiulių ir mecenatų vardu sukaktuvininkus pasveikino verslininko milijonieriaus Martino Gusiatino įmonių grupės „Stemma Group“ atstovė Inga Gusiatina. KADS vadovas Vidas Bizauskas dar spėjo pranešti, kad Baroti galerijos kraitis įspūdingas - apie 300 parodų.
Drobėse – sąmoningi sapnai
Pažadas nepamiršti jaunimo įgyvendintas nedelsiant – žiūrovams pristatyta dailininkės M. Plentauskaitė kūrybos parodą „Budrus miegas II“, kurioje nušvinta jos vaikystės pasakos, sapnai, atpažįstamų ir nepažinių tapatybių likučiai, fotografijos ir tapybos fiktyvumo temos.
„Budrus miegas“ – tai sąmonės būsena, atgaivinanti ryškius asmeninės ir kolektyvinės atminties vaizdus, jausmus, potyrius. Drobėse surežisuoti, bet kontroliuojami siužetai, sapnai, vaikystės artefaktai mano sąmoningą sapnavimą paverčia tapyba“, – kalbėjo M.Plentauskaitė.
Dažname menininkės paveiksle dominuojantys vešlūs moterų plaukai ir šukuosenos, pasak autorės, metaforiškai perfrazuoja prisiminimų, gyvybės, laikinumu, materialumo, lytiškumo temas. Režisūra, teatrališkumas, nuorodos į istoriją jos kūrybai suteikia siurrealizmo bruožų.
M.Plentauskaitė jau pripažinta kūrėja, prieš kelerius metus pelniusi geriausio Baltijos šalių jaunojo tapytojo prizą. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, Modernaus meno (MO) muziejus, „Lewben Art Foundation“, kiti meno fondai.
Pastaroji ekspozicija – ankstesnės tokio pačio pavadinimo jaunosios dailininkės parodos, surengtos Vilniaus galerijoje „Meno niša“ tęsinys.
Raštojas dalijosi patirtimi
Baroti galerijos bičiulis, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Rolandas Rastauskas pristatė savo naujos prozos knygą „Venecija tiesiogiai“. Pandemija, slogi karantino nuotaika rašytojo, regis nesugniuždė, o tik įkvėpė griebtis plunksnos, panirti į eseistinius apmąstymus.
„Manasis patyrimas negeras. Jis moko, kad jeigu kas nors jau paspruko iš tėvynės, vis tiek dėl ko, tas turi iš jos sprukti visą laiką, neatsikvėpdamas. Odisėjui palikus tėvynę, neteko jos nei išsiginti, nei išsižadėti. Ir vis dėlto kaip sunkiai jis atkentėjo už tai, kad apleido Itakę“, – kiemelyje skambėjo R.Rastausko tiesiogiai skaitomos ištraukos iš jo kūrinio.
Prisiminęs, kad Venecijos vardas lietuvius kūrėjus kažkodėl traukia kaip magnetas, prozininkas kažkodėl vis žvilgčiojo į savo draugą ir kūrybos partnerį, fotografijos meno aristokratą Remigijų Treigį. Gal todėl kad šis ir Veneciją įamžino savo kūryboje. R.Rastauskas su kitu Nacionalinės premijos laureatu R.Treigiu netgi išleido bendrą Vokietijos sostinei dedikuotą knygą „Berlynalijos“.
Lietuviško žodžio ekvilibristas R.Rastauskas (RoRa), kuriam nesvetima Odisėjo pasaulėjuta, neatskleidė, ką iš tikrųjų galvoja apie lietuvius emigrantus, tarp jų ir mūsų kultūros legionierius. R.Treigiui kažkodėl atrodo, kad pats R.Rastauskas kažin ar keistų pamėgtus teniso kortus, parko alėjų ramybę gimtojoje Palangoje į svaigų, kartais net ir kvaišinantį Venecijos šurmulį bei dvasią: "Ne ten jo Itakė".
Šventę pratęsė muzikos kūrėjos ir atlikėjos Onushkos dainos, perpintos R.Rastausko tekstų parafrazėmis. RoRa palengva virsta liaudies mylimu rašytoju - jo prozos dar niekas nedainavo, tik poezijai akomponavo universalus perkusininkas ir muzikos improvizatorius Arkadijus Gotesmanas.
Mintys – auka gamtos jėgoms
Šventę vainikavo aktoriaus, režisieriaus, mimo, teatro šamanu tituluojamo Beno Šarkos performansas ir žaibiškos tapybos akcija, persmelkta iš amžių glūdumų atsklidusių kultinių apeigų, sąveikos su anapusiniu pasauliu ir šiuolaikiškos civilizacijos atspindžių.
Kūną molio ir pelenų spalvos dažais padengęs aktorius priminė iš pirmapradžių žemės gelmių išplaukusią mitologinę būtybę. Žiūrovai nuščiuvo, kad jis pradėjo vynioti tualetinio popieriaus rulonus – išskirtines jo savybes, kaip žinome, plačiai išgarsino odiozinė būrėja Lena Lolišvili ir jos klientai, tarp kurių būta iškilių Lietuvos politikos elito atstovų.
Palytėjęs žiūrovus ritualine lazdele B.Šarka jų mintis teleportavo į popierių, paskui ėmė jį plėšyti. Skiautes sumetęs į kibirą užkūrė ugnį, atnašavo gamtos stichijas valdančioms jėgoms. Kibire sukauptos žmonių emocijos pasiekė dievus kaip auka - dūmų ir pelenų pavidalu.
Iš degėsių sutaisęs dažų menininkas griebėsi tapybos. Kibire mirkė teptuką, suklupęs ir gulsčiomis didžiulius popieriaus lakštus margino paslaptingais suodžių spalvos ženklais.
Šamano dovanos žiūrovams
Neišvengta ir kraują stingdančių efektų. B.Šarkos pastangos susisiekti su anapusiniu pasauliu kai kuriems žiūrovams priminė ne šamano kerus, o japonų samurajų apeigos sepuku-harakiri (ritualinė savižudybė vardan kilnių idealų, vengiant negarbės ir pažeminimo) preliudiją.
Išdidūs samurajai, paniekinę skausmą, mirties baimę, šitaip įrodydavo savo narsą, dvasios stiprybę ir ištikimybę vieninteliam valdovui – imperatoriui. Publika lengviau atsikvėpė, kai kardas, kuriuo B.Šarka baksnojo sau į pilvą, slystelėjęs atsitrenkė į krūtinės apsaugos skydą.
Akylesni žiūrovai performanse įžvelgė akivaizdžių, su Baroti galerijos ir jos bičiulių praeitimi susijusių paralelių – meno žmonėms irgi tenka vaikščioti peilių ašmenimis, lankstytis, aukotis vardan kitų, netgi sudegti, o paskui kaip paukščiui Feniksui vėl kilti į dangų iš pelenų krūvos.
Trisdešimt vienu atsikvėpimu suodžių dažais nutapytų B.Šarkos paveikslų atsidūrė galerijos šeimininkų ir svečių rankose – tai magiška teatro šamano dovana jubiliejaus proga.
