Paskutiniąją festivalio dieną šurmuliavo jau dešimtoji knygų mugė, kurioje savo kraitį pristatė Mažųjų ir vidutinių leidyklų asociacijos nariai, leidybos teises įgijusių kultūros ir mokslo įstaigų atstovai. Bibliotekos ribas peržengę renginiai vyko ir kitose uostamiesčio erdvėse.
Pasveikinti žodžių globėjai
Klaipėdos bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelio grindinį papuošė dar dvi rusvo granito plokštės su žilą senovę primenančiais lietuviškais žodžiais – miltamalys ir ugnadegtis. Išnykusius žodžius nušvietė žibintai, pasveikinti jų globėjais išrinkti klaipėdiečiai – muzikos studijos „Grock“ vadovas Linas Švirinas ir kultūros projektų organizatorė, vadybininkė, menininkė Rugilė Cibauskaitė.
Globėjams įteikti jų statusą patvirtinantys dokumentai ir diplomatai. Juos pasveikino bibliotekininkai, Lietuvos kalbos gynimo draugijos prezidentas, literatas Vytautas Čepas, pažymėjęs, jog Klaipėda – vienintelė vieta pasaulyje, kur šitaip pagerbiami išnykę senoviniai žodžiai.
„Mirusių žodžių neprikelsime – kintant gyvenimo aplinkybėms jie natūraliai išnyksta, atsiranda nauji. Kitas reikalas, kai lietuvių kalba tyčia naikinama ir susinama, kai ją iš visų pusių atakuoja tarptautinių žodžių sunkioji artilerija, be jokios dingsties brukamos svetimybės“, – kalbėjo V.Čepas.
Vaikus prie meno pratinantis, įvairiais muzikos instrumentais grojantis universalus atlikėjas, dainų kūrėjas L.Švirinas iškart pažadėjo globojamą žodį įtraukti į savo naujų kūrinių repertuarą, o R.Cibauskaitė sakė dar pagalvosianti, kaip geriau atlikti neįprastas pareigas.
Klaipėdos bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelio grindinį papuošė dar dvi rusvo granito plokštės su žilą senovę primenančiais lietuviškais žodžiais – miltamalys ir ugnadegtis. Išnykusius žodžius nušvietė žibintai, pasveikinti jų globėjais išrinkti klaipėdiečiai – muzikos studijos „Grock“ vadovas Linas Švirinas ir kultūros projektų organizatorė, vadybininkė, menininkė Rugilė Cibauskaitė.
Globėjams įteikti jų statusą patvirtinantys dokumentai ir diplomatai. Juos pasveikino bibliotekininkai, Lietuvos kalbos gynimo draugijos prezidentas, literatas Vytautas Čepas, pažymėjęs, jog Klaipėda – vienintelė vieta pasaulyje, kur šitaip pagerbiami išnykę senoviniai žodžiai.
„Mirusių žodžių neprikelsi – kintant gyvenimo aplinkybėms jie natūraliai išnyksta, atsiranda nauji. Kitas reikalas, kai lietuvių kalba tyčia naikinama ir susinama, kai ją iš visų pusių atakuoja tarptautinių žodžių sunkioji artilerija, be jokios dingsties brukamos svetimybės“, – kalbėjo V.Čepas.
Atmink ir gerbk savo kalbą
Idėjos įamžinti mirusių žodžių atminimą bendrautoriai – buvęs ilgametis Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos vadovas, rašytojas Juozas Šikšnelis ir aktyvus sąjūdininkas, dviejų kadencijų Seimo narys V.Čepas, vėliau ne visada skalsią politiko duoną iškeitęs į beletristo plunksną.
Literatų sumanymui pritaręs skulptorius Algirdas Bosas specialiai bibliotekai sukūrė horizontalų bronzinį bareljefą su užrašu: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirę, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“.
Paminklo kalbai iniciatoriams atrinkti labiausiai užmirštus mirusių lietuvių kalbos žodžius padėjo Lietuvių kalbos instituto darbuotoja profesorė Danguolė Mikulėnienė. Mecenatai galėjo patys išsirinkti jiems labiausiai, artimus žodžius ir tapti jų globėjais.
Grindinyje – atgijusi praeitis
Bibliotekos kiemelio taku žengiantys lankytojai mato keliasdešimt granito plokštėse iškaltų mirusių žodžių: berklai-lieptas, alėšys-atodėkis, bukštinas-avinas, čiūtė-kankorėžis, valkos-rogės, žagata-šarka, sėdeika-namisėda, laigūnė-žmonos sesuo, kandručyti-įkyrėti, vislab-visados,vambra-lūpa, burna, snukis, dabus-puošnus, biškinas-vidutinis arklys ir pan.
Savivaldybės įmonė „Klaipėdos vanduo“ ėmėsi globoti žodį varvas-lašas, o moterų Rotary klubas „Aditė“ išsirinko kitą – augyvė-motina. Net tris žodžius globoja milijonieriaus Antano Boso šeimos nariai. Neskurstantis verslininkas neatskleidė, kuo jam pačiam brangus ir artimas miręs žodis verkšnaitis-elgeta.
Verslininko žmona Daina Bosas tapo žodžio „bukštinas“ (avinas) globėja, o jųdviejų dukra Magdalena panoro globoti senovinį žodį „deivilas“ (dievaitis).
Įvertinus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastangas į repertuarą įtraukti kuo daugiau nacionalinių operų ir baletų, šios kultūros įstaigos direktorei Laimai Vilimienei patikėta globoti du išnyksius žodžius – pirmvidudienis ir pritvara.
Ne kapinynas, o memorialas
Kai apie tokios memorialo iniciatoriai apie savo sumanymą prasitarė Lietuvių kalbos instituto darbuotojams, jie iš pradžių tik gūščiojo pečiais – galvojo, kad bibliotekos kieme norima įkurdinti kažkokias mirusių žodžių kapines.
„Laikas slenka negailestingai. Tiesiog norėjome priminti, kai ką turėjome ir praradome, ką dabar turime ir ko dar galime netekti“, – prisiminimais dalijosi vaizdinga, sodria aukštaičių tarme iki šiol šnekantis biržietis V.Čepas.
Ne vieną romaną išleidęs V.Čepas šiuo metu renka medžiagą dar vienai knygai apie praeitin nuslenkančią Sąjūdžio epochą. Jam padeda buvusi bendražygė, apskrities bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė, prisidėjusi ir prie memorialo išnykusiems žodžiams kūrimo.
Tiesa, V.Čepo nuotaiką šiek tiek sudrumstė triukšmas dėl jo paskutiniojo romano „Siena“ – aprašytos senos kriminalinės istorijos, kuriose minimas žinomas verslininkas Gediminas Jacka. Pastarasis, perskaitęs knygą, autorių apkaltino melu.
Sukurti kriminalinį trilerį V.Čepą paakino jo bičiulis teisininkas, buvęs diplomatas ir parlamentaras, Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, kadaise aršiai kovojęs su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje. Jis ir tapo vienu pagrindinių romano „Siena“ herojumi.
Verslininkas išpeikė romaną
Pasakodamas apie šiurpius nusikaltimus V.Čepas perteikia vėliau advokatu tapusio V.Bičkausko požiūrį, jausmus, jo akimis žvelgia ir situacijas, nuosprendžius, sugriovusius trijų jaunų vyrų gyvenimus – jie nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Kūrybos vakaruose, bibliotekose per susitikimus su skaitytojais V.Čepas sulaukė ne vien tiktai pagyrimų, bet ir juose dalyvavusio G.Jackos pastabų, perspėjimų, netgi grūmojimų.
„Kodėl rašote neteisybę – banditai mane reketavo, visaip šmeižė, rengėsi pakišti po velėna. Jie įvardyti teismuose, o aš, apkaltintas nebūtais dalykais, šioje knygoje esu gretinamas su nusikalstamo pasaulio atstovas“, – piktinosi G.Jacka.
Verslininkas kreipėsi į teismą – reikalauja uždrausti knygą, atlyginti moralinę žalą jam ir šeimai. Civilinė byla dėl G.Jackai užkliuvusių teiginių literatūros kūrinyje nagrinėjama kelerius metus. Nueita iki to, kad į teismą liudyti buvo iškviesti įkalintieji knygos herojai.
Grėsmė literatūros kūrėjams?
„Neminint tikrųjų veikėjų pavardžių, rezonansinių bylų medžiaga ir faktais pagrįstas mano romanas nieko nesudomintų – būtų nuobodus ir bevertis“, – aiškino V.Čepas.
Rašytojas knygoje cituoja ne išgalvotus, o autentiškus bylų dokumentus, publikacijas, prisimena tyrėjus, kurių išvadomis vadovavosi teismai. Publikuotos ir nuorodos, kad nepatiklesni skaitytojai patys galėtų susirasti pirminius šaltinius ir su jais susipažini.
G.Jackos civilinius reikalavimus V.Čepas sieja ne tik su įsižeidusio skaitytojo jausmais ir ambicijomis – rašytojas juose įžvelgia ir tam tikrą grėsmę literatūros ir meno kūrėjų saviraiškai, žodžio ir minties laisvei.
„Neįsivaizduoju, kokiais būdais dabar būtų galima išimti ir sunaikinti jau seniai išplatintą leidyklos „Tito Alba“ išleistos mano knygos „Siena“ tiražą – brautis į bibliotekų saugyklas, naršyti skaitytojų namus?, – stebisi V.Čepas.
Pabaigtuvių vainikas – mugė
Vyšnia ant festivalio torto tapo knygų mugė – savo leidinius pristatė mažosios ir vidutinės leidykos „Andrena“, „Baltos lankos“, „Haribdė“, „Eglė“, „Gelmės“, „Hieronymus“, Homo liber“ „Libra memelensis“, „Raidynėlis“, Klaipėdos muzikinis ir dramos teatrai, Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejai, savo veiklos 30-metį pažyminti Klaipėdos universiteto leidykla, jau išleidusi apie 2700 knygų ir mokslo veikalų.
Karo Ukrainoje fone aktualiai nuskambėjo kultūrologės Agnės Bukartaitės moderuojamas dviejų literatų, pulkininko leitenanto Valerijaus Šerelio ir Mariaus Buroko, pokalbis apie karo poeziją. Prisiminta, jog poetai įvairiais rakursai nagrinėja ir žmonijos konfliktus, menu žavėjosi, net eiles rašydavo ir tironai nuo Nerono iki Stalino, Hitlerio, Radovano Karadičiaus ar Aimano al Savahirio.
„Inkultūracijos“ šamanas, teatro individualistas Benas Šarka savo performansą šįkart pristatė su partneriais Gintaru Sodeika ir Juozu Milašiumi laisvalaikio erdvėje „Hofas“ – klaipėdietiška Fluxus dvasia parašė laišką Jonui Mekui „Lavonėliai žydinčiam sode mus purto, mus puto, mus purto“.
Ten pat buvo parodytas ir J.Meko sukurtas meninis-dokumentinis filmas – poetinė žaidimo ir tikrovės fikcija apie jo draugo, Fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gyvenimą, kurio pabaigoje jis nužengė į Anapilį su skaidria šypena lūpose.
