Dalyvaudamas Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas teigė, kad tai gali būti tiesiog neišvengiama.
Rusijoje neegzistuoja pilietinė visuomenė
„Galbūt tai yra neišvengiama, nes oficialioji Rusijos valdžia viską padarė, kad Rusija būtų tokia atstumianti. Patys rusų žmonės nesugebėjo atskirti: štai, tie yra atstumiantys, o mes su jais nesutinkame. Rusijoje nėra sąjūdžio, kuris pasakytų „mes nesutinkame“. Yra judėjimas, kuris nepritaria, bet jis nėra masinis“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė prof. V. Landsbergis.
Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galima čia:
„Jie laidoja savo draugus ir vis tiek džiaugiasi“
Paprašytas palyginti pilietiškumą Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje, V. Landsbergis atsakė, jog Rusijoje apskritai nėra pilietinės visuomenės.
„Skirtumai yra labai dideli. Rusijoje nėra pilietinės visuomenės arba, jeigu ji yra (būna gana didelių mitingų, protestų ar pajudėjimų), tironiška valdžia juos sugniuždo. Laisvės dvasia nebūna tokia stipri, kad nepasiduotų.
Jeigu tironija išgąsdina, parodo žiaurumą, smurtą, tai ir viešpatauja. Rusijoje yra būtent taip. Baltarusijoje panašus modelis. Vietinis tironas Minske kažin ar kuo geresnis, tik kad nėra toks savarankiškas – jam įgaliojimus duoda iš Maskvos. O jei jis ne taip elgiasi, kaip Maskvos viršininkui norėtųsi, tai tas viršininkas kenčia. Jeigu nusibos, jis gali ir pavaišint kuo nors. Tuomet Minsko tironas pradeda sirgti.
Dabar visi spėlioja, kuo jis serga ir kiek jam liko gyventi... Jei kalbame apie Ukrainos pilietinę visuomenę, visų pirma ukrainiečiai dabar nenori, kad į šalį būtų sugrąžinta tironija. Jie dėl to aukoja daug gyvybių ir tiki, kad tai yra svarbu ir reikšminga.
Jie laidoja savo draugus ir vis tiek džiaugiasi, kad gavo naujų ginklų. Tai – didžiulis skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos pilietinių visuomenių“, – laidoje sakė profesorius.
Lietuvai svarbu nesusipriešinti tarpusavyje
Prof. V. Landsbergis pabrėžė, jog Lietuvos pilietinei visuomenei svarbiausia užduotis dabar – neįsileisti savitarpio priešiškumo.
„Jeigu Lietuvą ištiktų karas, pasipriešinimo valios būtų nemažai. Būtų vėl teroras, galbūt nužudyti Lietuvos gynėjai būtų vėl mėtomi aikštėse paniekinimui, kaip tai buvo praktikuojama. Bet tam, kad to nebūtų, reikia stabdyti blogio plitimą, įtaką. O pirmoji grėsmė yra tarpusavio priešiškumas. Kai visuomenė susipriešinusi, priešas žino, jog dabar galima kurstyti, piktinti, šmeižti“, – tvirtino V. Landsbergis.
Profesorius teigė norintis, kad mūsų tikslas būtų „darni dvasinės gerovės ir bendradarbiavimo visuomenė, o ne varžybos dėl valdžios, turto ir garbės, nes visa tai yra niekai, labai laikina“.
Valdžios atstovai turi tarnauti, o ne valdyti
Anot profesoriaus, kartais mūsų valdžia pamiršta, jog ėjimas į valdžią – tai ėjimas tarnauti, o ne valdyti.
„Jeigu kas nors galvoja, kad prasimuš į valdžią, gaus gerą vietą, gerą algą, bus viršininkas, kiti bijos – tai čia sena komunistinė sistema. Tais laikais ir į partijas žmonės stojo, kad padarytų karjerą. Tokios sąlygos buvo sudarytos – ydingos, žalingos, vedančios į išsigimimą, tolyn nuo demokratijos.
Iškelti ant altoriaus ambicijas ir naudotis valdžia – smukdantis dalykas. Aš dar turiu Sąjūdžio idealizmo ir manau, kad ėjimas į valdžią turi būti ėjimas tarnauti, o ne valdyti. Galima būti valdžioje ir nesinaudoti. Ar Adamkus pasistatė rūmus? Ar Grybauskaitė pasistatė rūmus? Per visą pasaulį skamba, kokius rūmus pasistatė Putinas ir Janukovyčius. Štai ir skirtumas tironijos ir demokratijos“, – samprotavao prof. V. Landsbergis.
Jis kritikuoja dabartinės visuomenės vangumą ir abejingumą šalies politiniam gyvenimui.
„Jeigu tik pusė arba net mažiau kaip pusė žmonių eina į rinkimus, tai ne už tai mes kovojome. Jei tada būtume žmonėms pasakę neikit, nebalsuokit už Aukščiausią Tarybą, nėra ką rinkti, čia neįdomu, vis tiek bus tas pats, geriau negaiškit laiko – tai būtų toks agitatorius sutinkamas kaip priešas.
Tada žmonės suprato, kad reikia eiti, būti kartu, dalyvauti, susikibti už rankų, stovėti Baltijos kelyje. O dabar ateis agitatorius ir sakys – ko jūs čia laikotės už rankų, kam čia stovėt? Gaištat laiką, eikit pameškeriot geriau ar alaus išgert.
Tais laikais tokiam agitatoriui būtų pasakyta – eik tu žinai, kur? Mes žinom, ko čia atėjom. Štai ko mums dabar trūksta“, – laidoje kalbėjo profesorius.
