Šv. Kazimiero lėlė jau tapo Vilniaus Kaziuko mugės simboliu. Ji šiandien popietę su palyda išlinguos į Kaziuko mugę. Dar prieš penkerius metus šį vaidmenį atlikdavo Smertis, bet ją dėl kraupokos išvaizdos nutarta pakeisti malonaus jaunuolio statula.

Šv. Kazimiero lėlės autorius 45 metų skulptorius Simonas Dūda gyvena Valensijoje (Ispanija) ir augina tris pametinukus. Ketvirtoji, vyriausioji, duktė gyvena Lietuvoje.

Visi vaikai gerai žino, kad pavasarį tolimajame Vilniuje po gatves vaikšto itin miestiečių pamėgtas šv. Kazimieras, kurį sukūrė jų tėtis.

Šv. Kazimiero eitynėms skirtą lėlę S. Dūda pagamino dar dirbdamas Jaunimo teatre. Tai pirmoji jo sukurta tokia didelė lėlė. Šventojo drabužį siuvo Lilijana Janavičienė. Iki tol S. Dūda kūrė lėles lėlių vaidinimams.

Noras per Kaziuko mugę nešioti gatvėmis šv. Kazimierą Vilniuje atsirado anksčiau nei šv. Kazimiero lėlė.

Nuo 2008-ųjų šį vaidmenį bandė atlikti kita didžiulė lėlė, kurią vilniečiai pavadino Maiklu Džeksonu. Šią pravardę lėlė užsitarnavo dėl šešiose vietose laužtos nosies ir kraupokos išvaizdos.

Pašaipų objektu tapusį Maiklą Džeksoną pagamino pasipinigautojai, perrengę ir neatpažįstamai išdažę lėlių teatro istoriko ir režisieriaus Rimo Driežio sukurtą lėlę, skirtą vaidinti Betliejuje ir vaizdavusią Smertį (mirtis – senoji svetimybė).

Naujoji, dabartinė, šv. Kazimiero lėlė buvo užsakyta tik kai organizatoriai neapsikentė pašaipų.

– Ar kurdamas dabartinę eitynėms skirtą šv.Kazimiero lėlę siekėte panašumo į šv.Kazimierą? – pasiteiravo „Sostinė“ Ispanijoje gyvenančio dabartinės lėlės autoriaus S. Dūdos.

– Žiūrėjau šv.Kazimiero portretus, studijavau, kokia buvo jo kepurė. Pirmiausia galvojau apie tai, kad šv. Kazimieras buvo jaunuolis.

Lėlės užsakovas – Etninės veiklos centras – irgi pageidavo, kad šv.Kazimieras nebūtų kenčiantis, rūstus ir liūdnas rūpintojėlis.

– Ar nesvarstėte nešiojamos šv.Kazimiero statulos daryti su trimis rankomis, kaip jis pavaizduotas Arkikatedroje kabančiame paveiksle?

– Buvo toks juokas. Bet tuomet šv.Kazimieras būtų atrodęs kaip aštuonkojis.

– Koks šios judančios skulptūros aukštis?

– Žiūrėjome, kad skulptūra matytųsi iš tolo. Bet ėmėme protingą aukštį – jei skulptūra per aukšta, pradeda veikti tam tikri fizikos dėsniai, tokią lėlę sudėtinga ne tik nešti, bet ir valdyti.

Fizikų simbolis drakonas irgi didelis, bet jis važiuoja ant sunkvežimio. O čia žmogus veža statulą ant vežimo, todėl turėtų būti mobilesnis.

– Ką gali daryti šv. Kazimiero statula?

– Judinti rankas ir su visu kūnu pajudinti galvą. Nėra jokių judančių akių ar burnos.

– Kiek žmonių turi jį nešti?

– Geriau, jei šv. Kazimieras uždėtas ant ratų, tada kur kas lengviau. Su ta lėle ant pečių būtų galima ir eiti, konstrukcija tam pritaikyta.

Bet lėlė labai sunki. Jei užsidedi konstrukciją ant pečių, svorio centras atsiduria aukštai. Stuburas gali labai nukentėti. Todėl buvo nutarta, kad lėlę verčiau ne nešioti, o vežioti vežimu.

– Per Kaziuko mugę po Vilnių vežiojamas šv. Kazimieras jau tapo mugės simboliu. Ar turite autoriaus teises į tą lėlę?

– Autoriaus teisėmis nepasirūpinau. Maniau, kad autoriaus teisės priklauso užsakovui. Honorarą už lėlę gavau.

– Ispanija ne vieną šimtą metų garsėja eitynėmis su judančiomis statulomis. Ar jos vyksta ir Valensijoje?

– Valensijoje, kur aš gyvenu, kasmet rengiamas ugnies festivalis „Las Fallas“. Jis vyksta kovo viduryje, panašiu laiku kaip ir Kaziuko mugė. Ispanai daro milžiniškas skulptūras iš papjė mašė, o po to jas sudegina.

Bet Valensijoje skulptūros nevaikšto ir nejuda. Dažniausiai jos vaizduoja pasakų herojus, personažus iš filmų arba politikus, kurie atspindi aktualius įvykius arba svarbias problemas.

– Kodėl pats nedarėte šv. Kazimiero vietoj sukritikuotos Smerties lėlės? Juk Trys Karaliai – jūsų sukurtos eitynių lėlės – iš Vilniaus išplito po visą Lietuvą, – paklausiau „Smerties“ autoriaus 64-erių R. Driežio.

– Nebenoriu kartoti savęs. Tą, ką norėjau, padariau. Geriau tų čiūčelų nebepadarysiu.

[[ge:lrytas:lrytas:30893640]]

– Ar čia kaip Marius Mikutavičius nebenori dainuoti „Trijų milijonų“, kai laimi Lietuvos krepšininkai?

– Visiškai jį suprantu. Ir kunigui kartais nesinori laikyti mišių.

– Ar yra kokių nors istorinių faktų ar užrašų, kad po Vilniaus gatves kada nors buvo nešiojama ar vežiojama šv.Kazimiero statula?

– Kad eitynės religinių ir nereliginių švenčių proga būdavo ir kad ten būdavo visokie alegoriniai ženklai ar alegorinės kaukėtos ir nekaukėtos figūros eidavo – tai taip. Amatininkų eitynės Vilniuje buvo, cechai buvo gyvybingi, kiekvienas turėjo savo globėją.

Bet kad šv.Kazimieras dar ir judėtų – labai abejočiau. Čia tik idėja paimta. Toks tolimas aidas, bet visiškai galimas.

– Ar svarstėte, koks būtų jūsų sukurtas šv. Kazimieras?

– Aš būčiau daręs šv. Kazimierą su trimis rankomis, kaip jis pavaizduotas paveiksle, esančiame Arkikatedroje.

Tai sąsaja su Vilniumi, būtent trirankis šv.Kazimieras yra Vilniaus išskirtinis bruožas. Būtų labai teatrališka. Gal kiltų asociacijų su „Barbe devyndarbe“, „Daugybė rankų – ir viską padaro“.

– Drakonas, Trys Karaliai, Morė, šv.Kazimieras – kuri iš šių nešiojamų ar vežiojamų po gatves lėlių tapo Vilniaus gyvenimo dalimi?

– Gyvybingiausios tradicijos – Trijų Karalių, o tokios skulptūros su tradicijomis suaugusios.

Šv. Kazimiero eitynės – tai amatininkų eitynės. Jos skirtos tik atraktyvumui.

[[ge:lrytas:lrytas:26253010]][[ge:lrytas:lrytas:30843005]][[ge:lrytas:lrytas:30836850]][[ge:lrytas:lrytas:26298332]]

– Ar Vilniaus eitynės turi išskirtinumų?

– Jos glaudžiai susijusios su gamtos kalendoriumi. Glaudžiau nei kituose Europos miestuose.

Kartais atrodo, kad Vilniuje juntamas jaunosios kartos kultūrininkų skeptiškumas: kodėl į miestą kaimą tempiame?

Bet Vilnius – žaliausias Europos miestas. Todėl ir Morė tinka Vilniui prie veido. Tragedija, kad jas reikia sudeginti.

Kai kas meta Mores į tekantį vandenį ar skandina kūdroje, o po to išgraibo.

Lietuvos kaime, jeigu tik galėjo buities daiktą dar kartą panaudoti, taip ir darė.

Kaziuko mugėje – naujiena: Smertį atstūmė, o Kazimierą pamilo