– Marijau, nenustoji stebinti... Tapti Gruzijos legenda dar per pačias Kolchiados dienas ir Raudonąjį Sekmadienį, pagrindinę Sakartvelo švente – simboliu...
– Na taip, normalūs aktoriai po pasirodymo gauna aplodismentų ir gėlių jūrą, o man juodas karate diržas (su oficialiu diplomu) nuo WORLD SHOTOKAN DO Federacijos. Taip mano „šokiai“ su ginklais (būtent su Kaukazo šaška) buvo įvertinti. Taip nusprendė pats Važa Ungeladze – Gruzijos Karate Legenda, pasakė „viskas buvo tikra, jokios vaidybos“. Tikrai buvo nuostabu, tą dieną po pasirodymo pagrindinėje Kutaisio miesto šventėje, tapau tikru „selfio karaliumi“, gal 500 žmonių su manim fotografavosi. Tai truko beveik 4 valandas, negalėjau išeit iš miesto fiestos, ištrūkt iš minios. Po tiesa, dar buvo keli pasirodymai Jaunimo centre ir Olimpinėje sporto mokykloje. Visur „bisai‘...
– Ta ikona, asmeniškai įteikta Teatre, iš paties didžiojo gruzinų režisieriaus Levan‘o Roxvadze rankų – ką tai reiškia?
– Tegu tai būna mūsų paslaptis, pasakysiu tik tiek – tai buvo „pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti“ – juokiasi Marijus. – Tiesa,buvo dar Istanbulas, Batumi, bet tai jau tampa rutina. Juk aš esu oficialiai „Alpagutas“, turkiškai „Šviesos Karys“, su oficialiu pažymėjimu ir ten įrašyta „ELBASHAD“ – Mokytojas. Maždaug taip. Ir visa tai įpareigoja. Ir negert, ir nerūkyt, ir gyvent sveikai.
– Marijau, pats kiek metų esi sveikuolis?
– Jau 13 metų kaip esu visiškas abstinentas, per tą laiką tapau 2 sporto meistru ir šiek tiek čempionu: vietomis ir veteranų klasėj – , vėl juokiasi Marijus. – O jeigu rimtai Sakartvelo žemė ir žmonės mane galutinai sužavėjo. Paskutinį kartą ten buvau tolimais 1981 m su LTSR jaunimo imtynių rinktine. Iš tokio vištų nutūpėto kaimo, Kutaisis pavirto puikiu Viduržemio jūros tipo miestu, tiesiog mažas Palermo. Rimtai,gražus ir nuostabus savo kultūriniais objektais,gamta ir žmonėmis, .Iš viso esu labai laimingas pakliūvęs ten per Velykas, kokio tai dydžio šventė gruzinams mums sunku net įsivaizduoti. Didžiulis dėkui organizatoriams, ypač miesto Sporto ir Kultūros komiteto vadovui Mamuka Mgvdeladze, kuris manim rūpinosi ir mano prašymu – mes su juo lankėme visas kapines 250 km atstumu nuo Kutaisio. Buvau sužavėtas tuo gruzinų požiūriu į savo išėjusiuosius. Tie „raudonieji kiaušiniai Velykiniai‘ ir vynas simbolinis į kapines, mane tiesiog totaliai „užbūrė“ ir paliko gilų įspūdį. Lankiau visus vienuolynus, kiek tik įmanoma buvo. Ir tai atskira nuostabi mistikos kupina istorija.
– Nuotraukose „Facebook“ skelbei, kad esi paliktas vienas kalnuose? Su burka, papacha ir t.t. Kas tai, triukas?
– Oi ne, tiesiog pasiūlyta buvo pagyvent 2 paras vienam – apleistam kalnų name, be interneto ir mobilaus ryšio. Ten turėjau tokių stiprių meditacijų į Sakarvelo kalnus. Juk mano spektaliai – tai Herojinės legendos ir pasakos, tad man tiesiog būtina tokia patirtis. Aš juk oficialiai esu Manasči, Borge Batoro linijos šamanas-karys, iš klano Tummat. Tatuiruotės ant mano kūno tai liudija. Jos visos autentiškos. Jos man padeda pasirodymų metu. Jos rezonuoja. Paaiškint to negaliu, bet žiūrovai nekart sakė, kad stipriai jaučia ypač per garsųjį Hunnu šokį su sunkiaisias dvigubais kardais Dao dao. Na, o kas yra MANAS ir kaip kodėl tapau „manasči“ (legendų dainiumi), apie tai jau daug rašyta pereitose publikacijose. Nesinori kartotis, tik priminsiu – MANAS yra pats didžiausias UNESCO nematerialus Pasaulio paveldas, juo ir gyvenu bei kvėpuoju. Matai aš ne aktorius, aš tikras – tuo gyvenu. Nemėgstu tos sąvokos „aktorius“ ir „vaidyba“, nes mano performansuose visi kardai tikri ir aštrūs, kaip skustuvo ašmenys, o ritualai tikri ir žiūrovų salėje kai kada šiurpą kelia, ypač Jakutijos (Saha kraujo burimo) šokiai. Vieną kart Baku šokau,“Lietaus iššaukimo užkeikimą“ – lietus ėmė lyti. O Dubajuj performanse to nešokau, buvo kitas šokis: „kraujo brolių“, tad dėl potvynių Dubajuj manęs prašom nekaltint, – vėl juokiasi Marijus.
– Standartinis klausimas, kokie artimiausios ateities planai?
– Pagrindinis tikslas – MMA Pasaulio čempionatas veteranų tarpe, oficialų pakvietimą jau turiu. Aš sakiau, jokios vaidybos, bus tikri sulaužyti šonkauliai – gudriai šypsosi Marijus, – tik gal ne man? Tai čia bus spalio mėnesį, tai jau busiu tuo metu 59 metų amžiaus. Tad palinkėkit man sekmės. Na, o iki to kažkas bus, bet tai mano ir Sakartvelo režisieriaus Levan Roxvadze paslaptis. ALGA #ŠambalosRaiteliai ALGA #Alpagut. ALGA („Pirmyn“ tiurk.k.) toks jau tapo man įprastas palinkėjimas sėkmei.
– Alga, Marijau! Alga „Šambalos Raiteliai“!
