Derėtų pradėti nuo lietuvių olimpiečių pasirodymo Paryžiuje, bet gal geriau juo pabaigsiu. Vertėtų užsiminti ir apie lietuvių kovas dėl S.Nėries palikimo, bet spėsiu ir kitąmet.

Desalomėjizacija – užknisančiai ilgas procesas, metai po metų mūsų visuomenę užkrečiantis karštlige, kuri atima sveiką protą.

Beveik kaip nacionalinio futbolo stadiono statyba, apie kurią čia išvis nebus kalbama, nes A.Avulis sakė, kad stadionas tikrai bus pastatytas. Reikia pagaliau išmokti tikėti žmonėmis. Netgi tais, kurių žodžiai susiję labiau su optimistine svajone nei su logišku planu.

Prisipažinkime: nedaugelis mūsų tikėjo menotyrininkų viltimi, kad Lietuvos paviljonas anksčiau arba vėliau pelnys vieno labiausiai prestižinių meno renginių – Venecijos bienalės – aukščiausią apdovanojimą Auksinį liūtą.

Tad kompozitorės L.Lapelytės, libreto autorės V.Grainytės ir režisierės R.Barzdžiukaitės operą primenančio performanso „Saulė ir jūra“ dirbtiniame paplūdimyje triumfas Venecijoje 2019-aisiais buvo lyg giedrą dangų perskrodęs žaibas. Jis išmušė iš vėžių net Kultūros ministeriją, ilgai nesumojusią, kaip paskatinti kūrėjas, kurioms trūko lėšų, kad staiga labai išpopuliarėjęs projektas būtų tinkamai rodomas iki bienalės pabaigos.

Svarbu ne tik tai, kad Auksinis liūtas anuomet paliudijo lietuvių šiuolaikinio meno išskirtinumą, įpūtė džiaugsmo ir išdidumo net menu nesidomintiems tautiečiams, bet ir tai, jog performanso kūrėjos sugebėjo reikšmingu įvertinimu itin talentingai pasinaudoti.

„Saulė ir jūra“ iki šiol keliauja po įvairias pasaulio šalis, o kai užsuka į tėvynę, patalpos, kuriose opera rodoma, plyšta per siūles nuo žiūrovų gausos. Galima tik spėlioti, ar „Saulė ir jūra“ būtų sulaukusi šitokio populiarumo, jei nebūtų pelniusi Auksinio liūto.

Lietuvos kino ekranuose nuo rugsėjo 20 d. pradedamas rodyti L.Bareišos režisuotas filmas „Sesės“, o nuo kitų metų pavasario – S.Bliuvaitės „Akiplėša“.

Kažin kaip sektųsi šių dviejų juostų premjeroms Lietuvoje, jei ne jų kūrėjų šios vasaros triumfas Šveicarijoje? Matyt, kaip ir daugeliui lietuviškų autorinių nekomercinių filmų, kurie neretai keletą mėnesių tenkinasi anaiptol ne pilnomis kino salėmis.

Kodėl? Mes, lietuviai, iki šiol tradiciškai skeptiškai žvelgiame į mūsų šalies kino produkciją ir netikime, kai mums sakoma, kad tas ar anas kūrinys yra visai nelietuviškai geras. O, kaip minėjau, reikia mokytis tikėti. Juolab kad šiuo atveju patikėti lengviau, nes tai, kad šie filmai geri, mums sako ne kaimynas ar pirmąsyk girdimas kino tinklaraštininkas, o Lokarno kino festivalio pagrindinės programos žiuri nariai, pripažinti kino pasaulio atstovai.

[[ge:lrytas:lrytas:10690678]][[ge:lrytas:lrytas:6372491]]

Praėjusį savaitgalį paaiškėjo, kad S.Bliuvaitės „Akiplėša“ ir L.Bareišos „Sesės“ pelnė pagrindinius Lokarno kino festivalio prizus. „Akiplėša“ nuskynė ne tik pagrindinį festivalio prizą Auksinį leopardą, bet ir buvo apdovanotas geriausio pirmojo vaidybinio filmo bei nepriklausomų – ekumeninės ir jaunosios – žiuri prizais.

„Sesės“ buvo įvertintos dviem apdovanojimais: L.Bareiša pripažintas geriausiu festivalio režisieriumi, o aktorių kvartetas – G.Glemžaitė, A.Kaktaitė, P.Markevičius ir G.Kiela – laimėjo apdovanojimą už geriausią vaidybą.

Šis faktas mus labiau vilioja pamatyti „Akiplėšą“ ir „Seses“ kino teatruose nei ne itin iškalbingi ir intriguojantys anonsai, kuriuos rašyti lietuviams dar reikėtų pasimokyti.

„Sesės“ žiūrovus nukels į vasaros savaitgalį sodyboje, į kurią poilsiauti atvyksta dvi šeimos.

Paslaptingoje dramoje žodis po žodžio, veiksmas po veiksmo pradeda prasiveržti tarpusavio konkurencija, kuri pasisuka netikėta kryptimi.

„Akiplėša“ seka dviejų į paauglystę žengiančių merginų tapatybės paieškas nykiame industriniame rajone, kur smalsumas ir pavojus egzistuoja kaip vienas nuo kito neatsiejami dalykai.

Trylikametės merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis, seksualumas ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais, bando atkartoti tai, kas aplinkoje laikoma „normalumu“.

Sakykite nuoširdžiai, ar vilioja, gundo, domina? Ne itin, ar ne?

Dar didesni skeptikai, išgirdę apie lietuvių įvertinimą Lokarne, greičiausiai sumurmėjo, kad šis festivalis neprilygsta Kanų, Venecijos ar Berlyno kino festivaliams.

Vienintelis lietuviškas filmas, dalyvavęs Kanų festivalio pagrindinėje programoje ir varžęsis dėl Auksinės palmės šakelės, – A.Grikevičiaus ir V.Žalakevičiaus „Faktas“ (1981 m.).

Tais tolimais laikais filme vaidinusi J.Solovej pelnė apdovanojimą už geriausią antraplanį moters vaidmenį. Venecijos kino festivalyje bene didžiausios sėkmės sulaukė to paties L.Bareišos juosta „Piligrimai“, kuri 2021 m. buvo pripažinta geriausia, tiesa, ne pagrindinėje, o „Horizontų“ programoje. Berlyno kino festivalyje lietuviai dažniausiai tenkinasi kino mugės renginiais.

[[ge:lrytas:lrytas:29348236]][[ge:lrytas:lrytas:31479652]]

Bet tie skeptikai tiktai iš dalies teisūs. Lokarno festivalis – vienas labiausiai vertinamų. Trumpai tariant, jam labiau rūpi ne Holivudo žvaigždžių jachtų dydis, o autorinis nekomercinis kinas.

Be to, jo istorija išties turtinga. Lokarno kino festivalio istorija prasidėjo dar 1946 metų rugpjūtį. Vėliau čia varžėsi C.Chabrolio, S.Kubricko, P.Verhoeveno, M.Formano, M.Leigho, B.Tarro, A.Sokurovo, A.Egoyano, A.Lee, G.Van Santo, F.Akino, Kim Ki-Duko kūriniai.

Auksinį leopardą savo prizų kolekcijoje turi tokie režisieriai kaip J.Jarmuschas, C.Denis, J.Panahi, A.Serra, P.Costa. Šįmet S.Bliuvaitei ir L.Bareišai teko rungtis su tokiais Lietuvoje gal ir mažiau girdėtais režisieriais kaip Hong Sang-soo, Wang Bingas, B.Riversas.

Nuo Lokarno iki Zalcburgo – kaip nuo kino iki muzikos ar teatro, tačiau tie pusšešto šimto kilometrų savotiškai sujungė lietuvių kino, muzikos ir teatro triumfą. Mat beveik tuo pat metu, kai Lokarno kino festivalio publika plojo minėtų lietuvių filmų kūrėjams, Zalcburgo festivalio šlovės spinduliuose maudėsi garsūs Lietuvos muzikos ir teatro atstovai.

Iki vasaros pabaigos vykstančiame Zalcburgo festivalyje dalyvauja kaip niekada daug lietuvių. Jo afišas puošia V.Urmanos, A.Grigorian, A.Stundytės, M.Gražinytės-Tylos ir būrio mūsų šalies dramos aktorių pavardės.

Tai ne menkesnis Lietuvos meno laimėjimas nei Auksinis liūtas arba Auksinis leopardas. Mat per Zalcburgo festivalį jau daugiau nei šimtą metų antrąją vasaros pusę W.A.Mozarto gimtasis miestas Austrijoje virsta tikra muzikos ir teatro mėgėjų Meka. Sužibėti Zalcburgo festivalio scenoje svajoja tūkstančiai, o tokios galimybės sulaukia vos dešimtys.

Tūkstančių žiūrovų plojimų ir tokių leidinių kaip „The New York Times“ ar „Financial Times“ dėmesio sulaukė dvi Zalcburge pristatomos operos, kuriose pasirodo ir lietuvės. Įdomu, kad abi šios operos – M.Weinbergo „Idiotas“ ir S.Prokofjevo „Lošėjas“ – sukurtos pagal rusų rašytojo F.Dostojevskio romanus. Mums gal keista ir skaudu, kad Zalcburgo festivalio rengėjai vis dar linkę rinktis rusų kūrėjų darbus, nors tai liudija, kad toliau nuo sienos su Rusija esantis pasaulis visiškai kitaip toleruoja agresorės Rusijos kultūrą.

Kritikų entuziastingai Zalcburge sutiktą 1986-aisiais sukurtą paskutinę iš septynių M.Weinbergo operų „Idiotas“ režisavo lenkas K.Warlikowskis. Pagrindinę moterišką Nastasjos Filipovnos partiją spektaklyje atlieka lietuvių sopranas A.Stundytė, prie dirigento pulto stovi M.Gražinytė-Tyla.

Kiek kukliau įvertintas „Lošėjas“, režisuotas amerikiečio P.Sellarso, mums savimeilę turėtų glostyti todėl, kad čia vienoje scenoje pasirodo dvi ypatingos šlovės pasaulyje sulaukusios operos solistės – A.Grigorian ir V.Urmana.

Zalcburgo festivalio lankytojai šiemet turi progą pamėgti ir tokius lietuvių jau mėgstamus aktorius kaip V.Masalskis, V.Kuodytė, S.Ivanovas, D.Želvys. Mat jie iki rugpjūčio 28 d. vaidins net penkis kartus Zalcburge rodomame lenko K.Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagal to paties pavadinimo Th.Manno romaną.

Panašu, kad lietuvių menininkų triumfo vasarą gali pratęsti ir šlovės ruduo. Mat jau rugsėjo pradžioje įvairių sričių lietuvių menininkų laukia kraustynės į Lietuvos sezoną Prancūzijoje, kur iki gruodžio 12 d. vyks daugiau nei 200 renginių, kuriuose dalyvaus apie 500 mūsų šalies kūrėjų. Norėtųsi, kad jiems pavyktų ne tik prancūzus, bet ir mus pačius išmokyti tikėti Lietuvos potencialu.

Šiaip ar taip, reikia mokytis ne tik tikėti savo šalies menu, bet ir vykdyti pažadus. Tad pabaigoje – tokia paralelė. Kai iš Paryžiaus olimpinių žaidynių sugrįžo sidabru pasipuošusi breiko šokėja D.Banevič, jos laukė prabangus automobilis, kurį nupirko anonimais panūdę likti mecenatai. Jos, kaip ir kitų medalius iškovojusių lietuvių olimpiečių, laukia ir nemenkos piniginės premijos. O kas laukia ne menkesnių laimėjimų pasiekusių šalies menininkų? Geriausiu atveju – kultūros ministro rankos paspaudimas, jei ne pamokymai, kaip neetiška groti D.Šostakovičių ar dainuoti F.Dostojevskį.

Ramūnas Gerbutavičius. Lietuvių triumfo vasara