Pirmojo namų televizoriaus „Rekord“ ekraną atsimenu kaip savo atvaizdą veidrodyje.

Narciziškai skendau jame per visas mokyklines atostogas lyg ideologinių srutų duobėje kartu su kapitonu Tenkešu, keturių tankistų šuniena ir visais Šurikais bei Riurikais iki kaulų čiulpų.

Smegenų plovykla skalavo mano bręstančio proto purvą čaikovskiškais balerinų pirsčiojimais, CK iškamšų vogravimu virš Lenino mauzoliejaus, Štepselio ir Tarapunkos išdaigų trupiniais nuo bolševikinio „Žiburėlių“ stalo ir, žinoma, herojiškais filmais apie karą.

Į televizorių spoksojome kartu su tėvu, atsigulę ant sofos šonu į ekraną.

Po geros valandos reikėdavo verstis ant kito šono, ir tėvas surikdavo laivo kapitono bosu: „Ch...j na pravyj bort!“

Mama spiegdavo iš virtuvės: „Užsičiaupk, kaip tu prie vaiko kalbi?!“ O aš, laimingiausias škunos jūreivis, rioglinausi į sienos pusę ir juokiausi iki ašarų.

Tėvo išradimas buvo genialus. Jis racionalizavo žydrojo ekrano stebėjimą – nuo paprasto dėbsojimo iki magiško žvilgsnio į neoninę erdvę.

Mama atnešdavo iš kito kambario veidrodį, atremdavo jį į sieną, ir mes įsmeigdavome akis į atvirkštinį televizoriaus atspindį, kuris atrodė daug paslaptingesnis ir saldesnis už medų.

Ekrano magija buvo svarbesnė už buitinį nepatogumą. Po valandos nuskambėdavo nauja komanda: „Ch...j na levyj bort!“ – dviejų žmonių akrobatinis kūlverstis ant sofos, ir garantuota dangaus palaima ištikdavo iš kitos pusės.

Visuose filmuose slėpėsi užminuotos scenos, kurių labai laukiau ir tuo pat metu bijojau...

Staiga eilinis Ivanas pamato sanitarę Marusią, nurauna gėlių krūmą ir paslaptingai greitai priartėja prie medsesers...

Tėvas žaibiškai užspaudžia man akis savo plėšikiška cenzoriaus letena.

Stoja aklina tamsa, ekrane vyksta paslaptingas aktas, o kambaryje įsivyrauja kapų tyla.

Tris sekundes esu atjungtas nuo pasaulio – be vandens ir deguonies. Man ši tamsa tęsėsi amžinybę. Po to tėvas patraukdavo geležinę uždangą nuo mano akių, ir aš vėl būdavau sviedžiamas į karo mėsmalę ekrane, bet jau sunkiai sužeistas ir mirtinai nukraujavęs.

Taip vartydavomės su tėvu ant sofos žydrajame TV vandenyne, kol abu nuskęsdavome sapnų karalystėje. Senolis keldavosi naktį atlikti gamtinių reikalų ir išmesdavo mane iš kino geldos į realybės krantą: „Viskas, šliaužk miegoti.“

Stebuklingo „Rekordo“ horizonte plieskė tik maža balta lempelė, nušviesdama man kelią keturiomis iki lovos.

Trijų sekundžių pleištas mano galvoje niekur nedingdavo. Į sapnus sulįsdavo visi „Messerschmittai“, sprogimai ir klampus bėgimas vietoje nuo priešo kulkų. Košmariški sapnai apie karą kamavo mane be gailesčio.

[[ge:lrytas:lrytas:31814823]][[ge:lrytas:lrytas:34357216]][[ge:lrytas:lrytas:32274300]][[ge:lrytas:lrytas:35114196]]

Laimei, juose vis išnirdavo gailestingoji seselė Marusia, kuri žvėriškos baimės akivaizdoje prasegdavo savo palaidinę, atlikdama pilietinę pareigą, ir priglausdavo mane prie šiltos savo krūtinės.

Aš ištirpdavau dieviškame malonės skreite. Šio gydymo akto jokios cenzorių letenos nepasiekdavo.

Dar ankstyvoje vaikystėje supratau, kad sapnuoti yra daug įdomiau ir maloniau nei žiūrėti kiną ekrane su draudimo ženklais ir spygliuota fantazijos viela.

Su artimiausiu draugu aptardavome savo kino paslaptis. Man buvo neaišku, kaip bičiulis pakelia tą trijų sekundžių tamsos naštą, koks šuo ten pakastas?

Paaiškėjo, kad jų namuose tokių drastiškų cenzūros priemonių nė nebuvo – ekrane nieko ypatinga neįvyko! Ivanas su Marusia pasibučiavo ir toliau kariavo.

Taip, bet gal jūsų televizorius kitoks – greičiausiai jūs nematote vaizdo per iškreiptą veidrodžio prizmę, nes mano namuose vykdavo mišios, kurių metu buvo aukojamas medseselės Marusios kūnas, sutraiškytas tanko vikšrų.

Deja, niekas tų šv. relikvijų nematė, išskyrus mane vieną, nes, vaizdui apsivertus po komandos „Ch...j na pravyj bort!“, apsivoždavo ir vaizduotės vitražai.

Sesuo Marusia veikė mano sapnuose nepriklausomai nuo filmo logikos, bet labai intensyviai, švelniai ir erotiškai.

Ne tik „Rekordo“ dėžėje slėpėsi ideologiniai vaizduotės priešai. Vyresni kiemo berniukai puikiai žinojo kelią iki statybininkų bendrabučio.

Keli kovotojai jau buvo pragramdę skylutę uždažytame dušinės lange. Kiti bendražygiai girdėjo, kad ketvirtadienio vakarais šiame pusrūsyje prausiasi moterys.

„Tik niekam nesakyk – užmušiu!“ – tokią paslaptį lyg peilį man į paširdžius įsmeigė patyręs sąmokslininkas.

Šaltą žiemos vakarą kepurėmis ir šalikais apsimuturiavusių revoliucionierių kuopelė vorele patraukėme juodos skylutės statybininkų bendrabučio lange link. Mūsų buvo trys. Sutarėme: du stovės „ant zekso“, o trečias prisispaus prie lango stiklo ir žiūrės vidun. Po signalo keisimės vietomis.

Širdis daužėsi lyg sužeistas balandis, gulintis gatvėje. Man pirmam teko stoti sargybon prie namo kampo, o kiti sėbrai dirbo savo darbą.

Ratui apsisukus atėjo mano eilė klauptis prie šalto pusrūsio altoriaus.

Juodos skylutės man niekas neparodė, todėl beviltiškai šildžiau stiklą pūsdamas orą iš burnos, tačiau pažvelgti į „rojų“ iš vidaus nesugebėjau.

Vėl sugrįžau į sargybą nieko nepešęs, o kiti kovotojai džiaugėsi nesvietišku reginiu, bet su manimi juo nepasidalino.

Kai antrą kartą apsisuko likimo ratas, pagaliau pamačiau per ploną stiklo rėželį pliką moters užpakalį garuose ir tuo pat metu pajutau stiprų smūgį į galvą. Negana to, kažkas išpylė ant manęs kibirą šalto vandens.

Išgirdau tik draugo spiegiantį gerklinį: „Bėgam!“

Pasileidau į priešingą pusę, nei buvo mano namai, staugdamas lyg ejakuliuojantis gyvulys. Pasiklydęs blaškiausi tarp statybų griuvėsių, vos judėjau pirmyn baimės sukaustytomis kojomis, kol, suledėjęs į gabalą, prišliaužiau iki savo laiptinės durų.

Mane pačiupo tvirta ranka ir nutempė į rūsį. Namo šilumos punkte, katilinėje, tarsi raudonajame kampelyje, šildėsi mano kovos bendražygiai, apakinti geidulių šėlsmo.

Radau karštą radiatorių ir prilipdžiau prie jo savo kūną.

„Na, kaip tu, skauda?“

„Ne, tik šalta“, – atsakiau.

„Ar viską matei?“

„Nelabai. O kaip jūs, ar pavyko?“

„Man tai žiauriai pasisekė. Viena pana, atsisukusi į mane, ilgai muilavosi. Viską labai aiškiai demonstravo. Atrodė, kad ranka ją liečiu. Papai gražūs, gal kiek didoki, bet ant tokių gerai būtų pagulėti.“

„O apačioje kaip?“ – įsiterpė draugelis.

„Juodas trikampis. Miškas iki bambos – baisu pasiklysti. O tu ką regėjai?“

„Žiauriai įdomu. Jos buvo dviese... Viena kitai nugarą trynė, o aš sakiau: greičiau, greičiau! Bet jos neišgirdo, tik subines atkišo, ir basta.“

„O tu ką spėjai pamatyti?“ – klausimas man skambėjo kaip įžeidimas.

Sėbrai manęs neapsaugojo nuo smūgio, juodo tarpelio stikle neparodė, todėl man išsprūdo: „Mačiau Marusią su „taziku“ garuose, o ant sidabrinio padėklo buvo padėtos visos trys skylės, su kuriomis ji gimė.“

„Tu čia rimtai? Gal smegenėlės peršalo?“

„Kuo rimčiausiai, duodu dantį perlaužti!“

Aš labai aiškiai mačiau! Ir šiandien galiu patvirtinti, kad drumzlinas vaizdas statybininkų bendrabučio pusrūsyje man gražesnis už visas Mona Lizas kartu sudėjus, nes tokio pasaulio pažinimo intensyvumo daugiau nebuvau patyręs.

Dievas lėmė, kad galva neperskilo pusiau, kad nesusirgau plaučių uždegimu, o apie paslaptingą raganų plyšelį uždažytame prausyklos lange dažnai pagalvoju.

Moters grožio kontūrai visada turi slėptis migloje, rūke, nežemiškoje aušroje.

Ne be reikalo Leonardo da Vinci savo laiškus rašė kaire ranka ir žvelgdamas į veidrodį.

Gal todėl mano tėvas uždengė man akis ir privedė prie grožio slėpinio slenksčio.

Jis leido pažvelgti į neoninį kino vaizdą iškreiptame veidrodžio atspindyje.

Tebūnie šviesa ropojančiam savojo „Rekordo“ link.

Kai tik noriu išvysti ką nors nuostabaus ir mįslinga, iškart prisimenu vaikystėje girdėtą burtažodį: „Ch...j na pravyj bort!“

Verčiuosi ant kito šono ir prieš mano akis veriasi stebuklai.

Kuriozinės istorijos – iš pirmų lūpų: „Pagaliau per stiklo rėželį pamačiau pliką moters užpakalį garuose“