Festivalį atidarys siurprizų kupina komedija iš Brazilijos „Mėlyna mėlyniausia“ (rež. Gabriel Mascaro“), kuri Berlyne laimėjo Žiuri didįjį prizą – „Sidabrinį lokį“. Režisierius neslepia, kad šio filmo idėja kilo iš pasipriešinimo stereotipams: „Retai matome pagyvenusius žmones, maištaujančius prieš sistemą, lyg maištas priklausytų tik jauniems.“
Filmo herojei aligatorių fermos darbuotojai Terezai gresia priverstinis apgyvendinimas senyvo amžiaus žmonių kolonijoje, tačiau moteris nenori paklusti sistemai. Avantiūristė laimės ieškoti iškeliauja Amazonės upe, kur patiria begalę magiškų ir dramatiškų nuotykių, kurie pakeis jos gyvenimą.
„Mėlyna mėlyniausia“ – vienas iš programos „Kita realybės pusė“ filmų. Kitos programos – „Atspindžiai“, „Baltos varnos“, „(Ne)asmeniai reikalai“ ir „Kairo trilogija“.
Kur dera chuliganiški personažai, branda ir humoras
Prasidedant festivaliui kino kritikai išskiria savo favoritus. Kino kritikė Rasa Paukštytė siūlo rinktis tuos festivalio filmus, kuriuose dera chuliganiški personažai, režisierių ištarmės branda ir – būtinai – humoro jausmas.
„Humoro ir ironijos (saviironijos taip pat) pasigendu tikrovėje vis labiau, tad tenka ieškoti kine. Randu tai festivalio atidarymo filme „Mėlyna mėlyniausia“ ir Terezos kelionėje, paveiktoje magiško mėlynosios sraigės skysčio. Taip pat „Oskarui“ deleguotame Kolumbijos filme „Poetà“, kurio personažas nusprendė tikėjimą poezijos prasme įskiepyti talentingai paauglei ir patyrė pamokamų nuotykių“, – sakė R.Paukštytė.
Pasak kino kritikės, yra tokia filmų rūšis „apie išgėrinėjančius vyrus“, o italų režisieriaus Francesco Sossai dramedija „Kad kelelis nedulkėtų“ – orus ir patrauklus šios rūšies atstovas.
„Geru sarkazmu pasižymi mano mėgstamo Tariko Saleho filmas „Respublikos ereliai“ – ši menininko kompromisų su valdžia istorija mūsų laikui ir vietai ypač tinka“, – rekomendavo R.Paukštytė.
Vienas ryškiausių šių metų filmų
Jeigu tektų rinktis vieną festivalio filmą, kino kritikas Gediminas Kukta siūlo atkreipti dėmesį į Kanų Žiuri prizo laimėtoją – vokiečių režisierės Maschos Schilinski filmą „Žvelgiant į saulę“.
„Šį filmą būtų galima pavadinti istoriniu. Tačiau kai išgirstame tokį apibūdinimą, mes dažniausiai jau žinome, ko galime tikėtis: konkretus istorinis laikotarpis, daug veikėjų, nuoseklus linijinis pasakojimas, epiškumas. O štai režisierė priešinasi bet kokioms istorinio filmo schemoms. Ir jai tai pavyksta. Seniai kine mačiau tokį originalų, šviežią, netikėtą filmą, kur klasikinis pasakojimas derėtų su sąmonės srautu, aiškūs herojų veiksmai su jausmų plotme, konkretumas su asociacijomis“, – sakė G.Kukta.
Kino kritikas labai gerai pamena po filmo premjeros Kanuose perskaitytą vieno užsienio kino kritiko mintį, kuri bene taikliausiai apibūdina filmo pasakojimo būdą: „Lyg Virginia Woolf būtų nusprendusi perrašyti Thomo Hardy knygą.“
„Geriau nepasakysi. Tai neabejotinai vienas ryškiausių šių metų kino kūrinių, jis grąžina tikėjimą, kad dar yra autorių, kurie turi įdomių idėjų ir joms įgyvendinti nesirenka lengvo, patikrinto kelio“, – „Žvelgiant į saulę“ rekomendavo G.Kukta.
„Siratas“, „Vištelė“, „Poetà“...
Vienam iš tarptautinio Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ (PÖFF) programos sudarytojų Edvinui Pukštai atmintyje įstrigo net keli šių metų festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai.
„Oliverio Laxe „Siratas“ – vienas geriausių ir paveikiausių filmų šiemet. Būtina žiūrėti kuo didesniame ekrane ir kuo pažangesniu garsu. Manau, kad ispano reginys galėtų būti pritaikytas ir IMAX patirčiai. Norėsis šokti kėdėje, o daugiau žinoti ir nereikia. Iki šiol esu tikras, kad jis Kanuose nusipelnė Auksinės palmės šakelės“, – sakė E.Pukšta.
Jis išskyrė ir išradingojo György Palfi „Vištelę“. „G.Palfi yra vienas vengrų kino elito režisierių, kuris jau nebegali gauti jokios finansinės paramos iš valdžios, tad rado prieglobstį Graikijoje. Net 8 tikros vištos vaidina vištelę, kuri paprasčiausiai ieško geresnės ateities ir trokšta netapti patiekalu ant stalo. Netikėta, stebinanti, universali istorija“, – sakė kino festivalių programų sudarytojas.
Pasak jo, „Kad kelelis nedulkėtų“ – kaurismakiškas, lėtas, filosofiškas, juodai absurdiškas, žavingas, apsvaigęs kiek praradusių kursą bičiulių vojažas, desperatiškai mėginant pasivyti jau prarastą laiką, kuris tikėtinai jau niekada nebegrįš.
„Rekomenduočiau pažiūrėti ir „Poetą“. Tai vienas tokių mielų ir įtraukiančių filmų, kai pagrindiniam veikėjui niekas nesiseka, o žiūrovas garsiai juokiasi iš tų kuriozų, nepatogių situacijų ir prastų sprendimų. Iš tolimos perspektyvos galima parekomenduoti tiems, kas atkakliai trokšta atsisėsti į kėdę, bet neturi tam kompetencijos“, – šypsojosi E.Pukšta.
Šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ vyks spalio 2–12 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Anykščiuose, Utenoje, Visagine.