Šilalės rajono savivaldybė patikslino 2026 metų biudžetą ir įteisino naują vietinės reikšmės pramogą – lyčių medžioklę. Pagal patvirtintą planą, Bilionių, Didkiemio, Kaltinėnų ir kitiems kaimams išdalintos kultūrai skirtos lėšos su griežtu nurodymu: renginiuose privalo dalyvauti ne mažiau kaip 30 proc. vienos lyties asmenų. Dainų šventėse kartelė dar žiauresnė – ten reikalaujama bent 35 proc. tos pačios lyties asmenų.
Įsivaizduokite tipinį šeštadienio vakarą, pavyzdžiui, Kaltinėnuose, kur šiam reikalui skirta solidi 17 000 eurų suma. Vyksta gegužinė. Vietinės kapelos smuikininkas jau derina stygas, o prie salės durų su skaičiuotuvu rankose stovi perbalęs seniūnas. Jo kakta žliaugia prakaitas, o lūpos mechaniškai šnibžda: „Moteris, moteris, mergaitė, vėl moteris... Vyras! Ačiū Dievui, vyras.“
Likus pusvalandžiui iki oficialios renginio pradžios, seniūnas atlieka staigų buhalterinį auditą ir jį ištinka mikroinsultas. Salėje – 77 procentai vietos ponių ir tik 23 procentai stipriosios lyties atstovų. Savivaldybės klerkų nurodytas rodiklis dega atvira liepsna! Jei trūkstamų procentų nesurinks – pinigai nuplauks.
Ką daro atsakingas valstybės tarnautojas? Šoka į tarnybinį automobilį (arba tiesiog bėga laukais) ir pasileidžia per sodybas. Įsiveržia į artimiausią kiemą, kur vietinis gyventojas Juozas ramiai sau šeria kiaules ar remontuoja traktorių.
„Juozai, mesk šakę, trūksta 7 procentų vyrų, šok į geriausias kelnes, prausk veidą, važiuojam šokti!“ – šaukia seniūnas.
Ir taip Juozas, pusiau jėga ištemptas iš tvarto, atvežamas į salę ir pasodinamas pirmoje eilėje, kad tik ataskaitose „sueitų“ reikiami skaičiai.
Dar dramatiškesnis vaizdas Šilalės miesto seniūnijoje, kur renginiams atseikėta net 40 000 eurų, arba Šilalės kultūros centre, gavusiame net 110 000 eurų. Čia jau dirbama pramoniniu mastu.
O kas vyksta dainų šventėse, kur pati savivaldybės administracija tradicijos tęstinumui numatė 49 500 eurų , o Kultūros centras – dar 30 000 eurų? Chorų vadovai prieš repeticijas skaičiuoja ne tenorus ir bosus, o tiesiog anatominius vienetus pagal lytį. Jei kuriam nors tenorui sušlubavo sveikata, skubiai ieškoma pusbrolio ar kaimyno, kuris scenoje bent pastovėtų išsižiojęs, kad tik tas nelemtas 35 procentų rodiklis popieriuje nenumuštų finansavimo.
Pinigai šiems lyčių lygybės žaidimams provincijoje taškomi nevaikiški. Kiekviena seniūnija – ar tai būtų Kvėdarna su 15 000 eurų, ar Laukuva su lygiai tokia pačia 15 000 eurų suma, ar net mažučiukas Palentinis su 4000 eurų – visi privalo žaisti šį popierinį teatrą.
Kaip išvis prieinama iki tokio absurdo, paklausite? Atsakymas slypi toje pačioje biudžeto lentelėje. Tokie kuriozai gimsta tada, kai kultūrą rajone kuria ir lemia ne kultūros darbuotojai, o sausi klerkai buhalterijos skyriuje.
Yra toks stebūklingas žodis kofinansavimas – tai tas būtinasis prisidėjimas savais pinigais, be kurio neįvyksta didesni europiniai projektai ar šventės. Taigi, Šilalės rajono Biudžeto ir strateginio planavimo skyrius meno ir kultūros projektų kofinansavimui sau pasiliko stulbinamą 370 050 eurų sumą. Tuo tarpu pats Šilalės kultūros centras – įstaiga, kuri realiai ir turėtų rūpintis menu – tokiai pat kofinansavimo priemonei tegavo ašaras: 15 616 eurų.
Susiję straipsniai
Štai jums ir atsakymas. Kai pinigų kapšą, viršijantį trečdalį milijono, laiko ne meno vadovai ar bendruomenės, o strateginio planavimo biurokratai, tuomet ir menas tampa biurokratinis.
Klerkui nerūpi, ar kaimo kapela pataiko į taktą, ar šventė apskritai turi prasmę. Klerkui rūpi, kad lentelėje sueitų lyties procentai. Ir jei tam reikia iš tvarto atitempti Juozą – Juozas bus atitemptas. Nes kai buhalteriai diriguoja kultūrai, rezultatas visada būna tas pats: menas miršta, bet ataskaitos atrodo nepriekaištingai.