Paskutinį mėnesio sekmadienį, birželio 28-ąją, daugelį muziejų galima aplankyti nemokamai. Vilniaus muziejų ir galerijų salės lankytojus vilioja ne tik garsių meistrų šedevrais, bet ir intriguojančiais atradimais.

„Sostinė“ siūlo keletą ypač įdomių parodų.

Kursto diskusijas dėl Caravaggio autorystės

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje lankytojų laukia paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“. Jos centre – iš Ukrainos Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus atgabenta italų baroko meistrui Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610) priskiriama drobė, jau ne vieną dešimtmetį kelianti klausimų dėl kūrinio kilmės ir autorystės.

[[ge:lrytas:lrytas:42938346]]

Šiuo metu pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika „Kristaus suėmimo“ versijų. Viena populiariausių hipotezių teigia, kad Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejuje saugotas paveikslas yra ankstyviausia pagal Caravaggio originalą sukurta kopija. Dramatiška ne tik kūrinio kilmės, bet ir jo pastarųjų dešimtmečių istorija. 2008 m. paveikslas buvo išpjautas iš rėmo ir pagrobtas, po dvejų metų rastas Berlyne smarkiai apgadintas, o praėjus dešimtmečiui nuo vagystės pradėtas restauruoti Ukrainoje.

Šiais metais dėl senaties termino nutrūkus teismo procesui kūrinys pristatytas Kijeve, o po sudėtingos kelionės per karo niokojamą šalį pasiekė LNDM Prano Gudyno restauravimo centrą.

[[ge:lrytas:lrytas:42698973]][[ge:lrytas:lrytas:42833035]][[ge:lrytas:lrytas:42842341]][[ge:lrytas:lrytas:42924067]]

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma ir daugiasluoksnė paveikslo istorija bei ikonografija. Paroda kviečia tyrinėti Judo bučinio sceną, kurios reikšmė per amžius peržengė biblinio pasakojimo ribas ir tapo išdavystės bei apgaulės simboliu.

Menininkas siūlo fotografinį receptą

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje šią savaitę atidaryta Mindaugo Gabrėno personalinė fotografijų paroda „Tykus vanduo“. Tai jautri mus supančio pasaulio ir jo nepastebimų slinkčių refleksija, skatinanti atsigręžti į efemeriškas būsenas, praslystančias pro mūsų žvilgsnį ir sąmonę. Pirminis fotografijos siekis – fiksuoti aiškų, atpažįstamą vaizdą, tačiau šios parodos autorius sutelkia dėmesį į efemeriškas būsenas. Kartais jos išnyksta greičiau, nei spėjame jas įvardyti, o kai kada išlieka ilgiau, nepaisydamos kasdieniško triukšmo.

[[ge:lrytas:lrytas:42955002]]

Filosofas Friedrichas Nietzsche perspėjo, kad dėl ramybės ir įsiklausymo stygiaus mūsų civilizacija slysta į naują barbarybę. Ši paroda yra tarsi atsakas į šį įspėjimą ir kviečia prisiminti lėtą buvimo laiką: sustoti, įsiklausyti, pabūti su savimi. Ilga ekspozicija fiksuoja ištęstą laiką – negatyve jis tampa beveik apčiuopiamas. Tuo pat metu žmonių siluetai nyksta, formos tirpsta, erdvė tampa beribė. Sustingusiame vandenyje ryškėjantis vaizdas – ne tiek pasaulio, kiek žmogaus vidinis peizažas.

Autorius renkasi analoginę techniką – kiekviena fotografija lėtai atspausta jo rankomis. Net pelėsis ant seno negatyvo tampa organišku filtru, apsaugančiu nuo informacijos šurmulio. „Tykiame vandenyje“ tyla nustelbia garsus – paroda kviečia ne tiek žiūrėti, kiek būti. O liepos 1 dieną galerijoje organizuojamas susitikimas su autoriumi.

M.Gabrėnas (gim. 1977 m.) fotografiją atrado gyvendamas Ispanijoje (2005–2009 m.). 2011 m. jis grįžo prie analoginės fotografijos, o 2012–2014 m. gyveno ir kūrė Niujorke.

„Arkoje“ žmogaus trapumą ir laikinumą liudija susipynę kūnai

Galerijoje „Arka“ atidaryta grupinė paroda „Susipynę kūnai“ tyrinėja ekologinį jautrumą kaip žmogaus kūno, atminties, vaizduotės ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Žmogus čia suvokiamas ne kaip gamtos stebėtojas ar valdytojas, bet kaip nuolat kintanti ekologinės sistemos dalis, kurios ribos susipina su kitomis gyvybės ir materijos formomis. Menininkių Laimos Kulbytės, Laimos Stasiulionytės, Indrės Mikašauskaitės, Karolinos Ūlos Valentaitės ir Aušros Kaziliūnaitės kūriniuose atsiskleidžia tarpusavio ryšiai, per kuriuos kūnas, aplinka ir kultūrinė atmintis nuolat veikia vieni kitus, formuodami naujus būdus suvokti save ir pasaulį.

Parodoje atskleidžiamos ekologinės, mitologinės ir spekuliatyvios ateities perspektyvos. Folkloro motyvai, rituališkumo nuojautos ir hibridinės gyvybės vizijos tampa priemonėmis permąstyti žmogaus santykį su gamta technologinių pokyčių laikais. Čia ekologija suvokiama ne tik kaip aplinkosaugos tema, bet ir kaip kasdienė patirtis. Kūriniuose keliami klausimai apie tai, kaip kinta gyvybės samprata, kokias naujas formas gali įgauti ryšys su aplinka ir kokios ateities ekologijos formos įmanomos pasaulyje, kuriame vis sunkiau atskirti natūralumą nuo dirbtinumo. Parodos kuratorė – K.Ū.Valentaitė.

Prieškario dailės ekspozicija akcentuoja ryšį su Nemunu

Nacionalinė dailės galerija dažnai atnaujina savo nuolatines ekspozicijas pristatydama naujus pasakojimus, kartais įtraukdama darbus ir iš privačių kolekcijų ar kitų atminties institucijų. Vasaros pradžioje žiūrovams pristatyta nauja ekspozicijos dalis, kviečianti atsigręžti į didžiausią Lietuvos upę. Pasak muziejininkų, antroje XX amžiaus pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginama Nemuną susigrąžinti. Ekspozicija „Kur yra Nemunas?“ kviečia atsakymo ieškoti dairantis po prieškario Lietuvą.

[[ge:lrytas:lrytas:42955003]]

Parodos kuratoriai Rugilė Rožėnė ir Tomas Vaiseta nekūrė prarasto rojaus mito, jie pabandė atskleisti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas – tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas – tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas – tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas.

Nemunas – tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas – tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbėjanti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, parodos rengėjai kviečia jo ieškoti ne žemėlapyje, o vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir šalia upės gyvenančių žmonių tapatybėse. Šis ekspozicijos segmentas sumanytas kaip keičiama paroda, supažindinanti lankytojus su vis naujomis istorijomis, temomis ir autoriais. Ji veiks iki lapkričio pradžios.

Nepažintas J.Basanavičius – lietuviškasis Indiana Džounsas

Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų galerijoje sukurtas intriguojantis pasakojimas istorijos mėgėjams. Iki pat rugsėjo pabaigos veiksiančioje parodoje dėmesys skiriamas mažai žinomai, bet itin įdomiai dr. Jono Basanavičiaus archeologinei ir antropologinei veiklai.

Parodoje pristatomi svarbiausi daktaro gyvenimo etapai, formavę jo požiūrį į lietuvių praeitį. Čia galima pamatyti J.Basanavičiaus tyrinėtus Lietuvos archeologijos paminklus bei jo puoselėtas lietuvių kilmės teorijas. Siekiama atskleisti tautos patriarcho asmenybę remiantis jo asmeniniais daiktais, o mokslinę veiklą pristatyti pasitelkus archeologinius radinius bei iš senkapių surinktą kaukolių kolekciją.

J.Basanavičiaus tyrimai buvo reikšmingi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje besikuriančiai Lietuvos mokslinei archeologijai, todėl neliko nepastebėti ir to meto archeologų. Jų vertinimai taip pat pristatomi parodoje, o juos papildo ir šių dienų mokslininkų požiūris į daktaro archeologinę bei antropologinę veiklą. J.Basanavičiaus tyrimų pavyzdžiu siekiama atskleisti Lietuvos tarpukario archeologinių tyrimų metodiką, kuri liudija to laikotarpio dvasią. Parodą sukūrė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros magistrantai.

Kur savaitgalį slėptis nuo negailestingos kaitros: gidas ir kūnui, ir sielai