Juodkrantės tikintieji atgavo vertingą relikviją – bažnytinių apeigų taurę, primenančią čia dar prieš 150 metų stovėjusią, bet sudegusią medinę evangelikų liuteronų parapijos šventovę.

Liturginę taurę iš Vokietijos į Neringą atgabeno čia kadaise tarnavusio evangelikų liuteronų kunigo Waldemaro Kutherio anūkas Arne Schulzas.

Apsistojęs istorinėje Juodkrantės viloje „Loebel“ jis šeimininkui Dominykui Chlebinskui prasitarė norįs sugrąžinti bažnyčiai senąją relikviją.

Vokietijos naciams aneksavus Klaipėdos kraštą W.Kutheris 1943–1944 metais kunigavo Nidoje ir Juodkrantėje. Jo šeima iš tuometinio Mėmelio atvykdavo į Kuršių neriją vasaroti. Juodkrantėje pakrikštyta viena dvasininko duktė. Jis dar dirbo mokytoju Klaipėdoje, leido turistinę literatūrą.

[[ge:lrytas:lrytas:41624939]]

„Taurės kilmę liudija išgraviruotas įrašas „Kirche Schwarzort“ (Juodkrantės bažnyčia), nurodyta ir data – 1875.

Tais laikais dar stovėjo XVIII a. pabaigoje pastatyta medinė Juodkrantės bažnyčia, kurią sunaikino gaisras.

Jos vietoje vėliau iškilo naujos raudonplytės šventovės mūrai“, – pasakojo Kuršių nerijos istorijos kultūros paveldui neabejingas D.Chlebinskas.

Per Antrąjį pasaulinį karą mobilizuotas ir sunkiai sužeistas Italijoje W.Kutheris gydėsi Juodkrantės kurorte veikusioje karo lauko ligoninėje.

[[ge:lrytas:lrytas:43213425]][[ge:lrytas:lrytas:41795912]][[ge:lrytas:lrytas:43081832]]

Po karo jis su šeima gyveno Tiuringijoje (tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje), o 1951 metais pasitraukė į Vakarų Vokietiją.

Geležinė uždanga vokiečių žemes tuo metu buvo padalijusi į dvi valstybes, tad neaišku, kokiais keliais ir kada Juodkrantės taurė pateko į Tiuringiją. Ji vėl išniro į dienos šviesą po to, kai W.Kutherio dukra Doortje Schulz-Kuther 1988-aisiais pirmą kartą apsilankė savo vaikystės mieste Hesene.

Tenykštis pastorius jai parodė taurę ir pasiteiravo, ką galėtų reikšti apačioje išgraviruotas užrašas „Kirche Schwarzort“.

Juodkrantėje pakrikštyta moteris iškart atpažino vokišką gyvenvietės pavadinimą. Išsaugota taurė veikiausiai buvo išardyta ir dalimis slapta pergabenta į Vakarų Vokietiją.

A.Schulzas, poilsiaujantis Neringoje, išpildė motinos D.Schulz-Kuther prašymą – prieš daugiau nei 150 metų Juodkrantėje naudota liturginė taurė perduota evangelikų liuteronų parapijai.

Šventovėje – evangelikų ir katalikų maldos

Per Septynmetį karą (1756–1763 m.), kai Kuršių nerijos pusiasalį užėmusi Rusijos kariuomenė iškirto miškus, smėlis užpustė Karvaičių kaimą. Persikraustę į Juodkrantę gyventojai ten įkūrė naują parapiją. Pirmąją 1795 m. pastatytą medinę bažnyčią vėliau sunaikino gaisras.

Degėsių vietoje iškilo nauji stačiakampio tūrio neogotikiniai mūriniai maldos namai (1884–1885 m.). Juodkrantės bažnyčią projektavo garsus Prūsijos architektas Friedrichas Augustas Stulleris, pastatęs neoromantinio stiliaus katalikų šventovę Rietave, Šv.Jono bažnyčią Klaipėdoje.

Karvaičių parapijoje, iš kurios kilęs ir Karaliaučiaus universiteto profesorius, Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ leidėjas Liudvikas Rėza, XIX amžiaus pabaigoje apie 80 proc. gyventojų save vadino kuršininkais ir lietuviais. Juodkrantės žvejai lankydavo tik lietuviškas pamaldas.

Per karą nusiaubta juodkrantiškių bažnyčia uždaryta. Sovietmečiu po kapitalinio remonto (1976 m.) čia įkurdinta Miniatiūrų muziejaus ekspozicija.

Tik padvelkus laisvės gūsiams (1988 m.) šventovės pastatas buvo grąžintas evangelikams liuteronams. Juo dabar gali naudotis ir katalikų bendruomenė.

Sūnus išpildė motinos prašymą: į Lietuvą sugrįžo išskirtinė relikvija