Rugsėjo 24-oji Utenoje taps ypatinga diena tiems, kuriems rūpi miesto kultūrinė atmintis, menas ir žmonės, kūrę Utenos kultūros istoriją. Utenos kultūros centro organizuojamas perkusijos ir džiazo festivalis „Utena Jazz“ šiemet atsigręžia į uteniškius brolius – dailininką Arvydą Šaltenį ir rašytoją Saulių Šaltenį. Jų kūryba taps atspirties tašku vakarui, kuriame susilies dailė, literatūra, teatras ir džiazas.
Vienas vakaras – keli sugrįžimai
Tądien 17 val. Utenos kultūros centro galerijoje bus atidaryta A.Šaltenio paroda „Kaip mes tarnavome svetimoj kariuomenėje“, veiksianti iki spalio 25 dienos. Parodos atidaryme dalyvaus Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė ir parodos autorius. Muzikinį vakaro foną kurs kompozitorius Arnas Mikalkėnas, fortepijonu atliksiantis savo muziką.
Tačiau šio vakaro istorija nesibaigs galerijoje.
18 val. Utenos kultūros centro salėje bus pristatytas A.Mikalkėno muzikinis opusas „Atminties teatras“. Tai tarsi padėkos ženklas šiemet 80-metį mininčiam S.Šalteniui ir kadaise jo bandymui sukurti profesionalų teatrą Utenoje. Čia susitiks skirtingų kartų ir meno sričių kūrėjai – Saulius ir Arvydas Šalteniai, aktoriai Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė ir Evaldas Jaras. Renginį ves teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šabasevičienė.
Kodėl „Atminties teatras“?
„Atminties teatras“ atsigręžia į vieną įdomesnių Utenos kultūros istorijos epizodų – bandymą mieste sukurti profesionalų teatrą.
„Renginys pavadintas „Atminties teatru“ todėl, kad norime priminti ir įprasminti bandymą Utenoje sukurti profesionalų teatrą. Šis faktas jau tapęs legenda, apaugusia tikromis ir išgalvotomis istorijomis“, – renginio sumanymą apibūdino jo kūrėjai.
Teatras čia suvokiamas ne tik kaip konkreti institucija ar scena. Tai – žmonių susitikimo, kūrybinės bendrystės ir bandymo kurti profesionalią kultūrą viename Lietuvos regione istorija.
Ir čia atsiranda džiazas. Juk pati džiazo prigimtis – improvizacija, jau esančios medžiagos perkūrimas, naujas žvilgsnis į tai, kas jau patirta. Todėl „Atminties teatras“ neturėtų būti vien nostalgiškas žvilgsnis į praeitį. Tai veikiau gyvas dialogas su ja. Muzikoje, literatūroje, prisiminimuose gali atsirasti tai, ko neįmanoma iš anksto tiksliai suplanuoti – netikėtumas, improvizacija, konkretaus laiko ir vietos patirtis.
Simboliška ir tai, kad šiam sumanymui muzikinį opusą sukūręs kompozitorius A.Mikalkėnas taip pat yra kilęs iš Utenos. Taip renginyje susitinka skirtingos kartos ir skirtingos meninės patirtys, o Utenos kultūrinė atmintis tampa medžiaga naujam kūriniui.
Festivalis „Utena Jazz“ kasmet ieško regiono legendų, istorijų ir žmonių, kurių kūrybą galima naujai atskleisti per muziką, interpretuoti džiazo kalba. Šį kartą Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte pasirinkti kūrėjai Šalteniai – neatsitiktinai. Jų kūryboje Utena nėra vien geografinė vieta. Tai patirtis, aplinka, žmonės, kalba, prisiminimai ir savita pasaulėjauta.
Susiję straipsniai
Ką Utenai šiandien reiškia Šalteniai?
Šis vakaras galėtų tapti ir platesnio pokalbio tema: kaip šiandien miestai pasakoja savo kultūros istoriją?
Lietuvoje vis daugiau miestų atranda būdus, kaip savo kultūrinėje tapatybėje „įžeminti“ iškilius menininkus, jų kūrybą ir palikimą. Panevėžys sieja savo kultūrinį identitetą su Stasiu Eidrigevičiumi, Zarasai – su Saukų kūryba, Druskininkai – M.K.Čiurlioniu ir Žaku Lipšicu. Tad kyla natūralus klausimas: o kokią vietą Utenos kultūrinėje atmintyje šiandien užima Šalteniai?
V.Ridiko nuotr.
Galbūt „Atminties teatras“ ir yra proga pradėti apie tai kalbėtis. Apie tai, ką Utenai reiškia Šalteniai. Apie jų vietą miesto kultūros istorijoje. Apie bandymą čia sukurti profesionalų teatrą. Apie tai, kaip išsaugoti kūrybinį palikimą.
Juk niekas taip gražiai nekalba utenietiškai kaip Šalteniai.
Rugsėjo 24-osios vakaras Utenoje gali tapti ne tik susitikimu su menininkais. Tai kvietimas iš naujo pažvelgti į savo miesto kultūrinę istoriją ir atrasti joje tai, kas dar laukia būti papasakota. Renginys nemokamas.