Parodos atidarymo metu menininkas Tomas Lagūnavičius, Šiuolaikinio meno ir mokslo centro prie KSJMC atstovas, skaitė pranešimą „Šiuolaikinio meno rinka ir tendencijos“, taip išplėsdamas parodos problematiką nuo estetinio suvokimo iki šiuolaikinio meno rinkos, technologijų ir generatyvinio dirbtinio intelekto transformacijų.
Parodos teorinis pagrindas siejamas su kognityvinio imersyvinio meno samprata, kurioje meno kūrinys suvokiamas ne tik kaip vizualus objektas, bet ir kaip kognityvinis įvykis. Šiuo atveju svarbu ne vien tai, ką žiūrovas mato, bet ir tai, kas vyksta jo sąmonėje žiūrėjimo metu.
Pagrindinis parodos klausimas gali būti suformuluotas taip: ar mes matome tai, kas yra, ar tai, ką mūsų suvokimas leidžia mums pamatyti?
Susiję straipsniai
Suvokimas kaip konstrukcija
Fenomenologinė filosofija, ypač Maurice'o Merleau-Ponty darbai, parodė, kad suvokimas nėra pasyvus informacijos priėmimas. Žmogus nėra neutralus stebėtojas – jis visada yra įtrauktas į pasaulį savo kūnu, patirtimi ir sąmone.
Todėl meno kūrinys nėra vien tai, kas fiziškai egzistuoja prieš žiūrovą. Jo reikšmė atsiranda susitikimo tarp kūrinio ir suvokiančio subjekto metu.
Johnas Bergeris, analizuodamas žiūrėjimo kultūrą, pabrėžė, kad mūsų matymą lemia ne tik tai, kas yra prieš akis, bet ir tai, ką žinome bei kuo tikime. Ši mintis ypač svarbi „Suvokimo nestabilumo“ kontekste: tas pats vaizdas skirtingiems žmonėms gali sukurti skirtingas prasmes, o tas pats žmogus skirtingu metu tą patį kūrinį gali suvokti kitaip.
Todėl: Vaizdas gali būti stabilus, tačiau jo suvokimas – ne.
Šis principas tampa viena iš esminių parodos estetinių ir epistemologinių prielaidų.
Nuo meno objekto prie suvokimo proceso
Tradicinėje meno sampratoje pagrindinis dėmesys dažnai skiriamas kūriniui kaip objektui: jo formai, spalvai, kompozicijai, medžiagai, ikonografijai ar menininko intencijai.
Kognityvinis imersyvinis menas siūlo kitą perspektyvą. Čia svarbus tampa pats suvokimo procesas.
Žiūrovas nėra pasyvus kūrinio informacijos gavėjas. Jis tampa aktyviu interpretacijos dalyviu. Jo atmintis, emocijos, asociacijos, kultūrinė patirtis ir individualus požiūris dalyvauja kuriant kūrinio prasmę.
Todėl kūrinį galima apibūdinti kaip tam tikrą kognityvinį stimulą.
Jis ne tik parodo.
Jis provokuoja:
pažinti, suvokti, interpretuoti, abejoti ir veikti.
Šiuo požiūriu meno kūrinys tampa ne uždara prasme, o atvira sistema.
Žiūrovas kaip kūrinio dalis
„Suvokimo nestabilumas“ taip pat kelia klausimą apie patį žiūrovą. Jeigu suvokimas nėra stabilus, tuomet nestabilus tampa ir suvokiantis subjektas.
Žmogus skirtingose situacijose gali būti skirtingas stebėtojas. Jo santykį su tuo pačiu kūriniu keičia nuotaika, ankstesnė patirtis, žinios, aplinka ir konkretus istorinis momentas.
Todėl kognityvinio imersyvinio meno kūrinys gali būti suvokiamas kaip tam tikras sąmonės veidrodis.
Žiūrėdamas į kūrinį žmogus susiduria ne tik su vaizdu, bet ir su savo paties interpretavimo būdu.
Šia prasme paroda tampa ne vien meno ekspozicija, bet ir savęs pažinimo situacija.
Generatyvinis AI ir naujoji meno situacija
Parodos pristatymas banko renginyje „GenAI week 2026“ suteikia jai papildomą aktualumą. Generatyvinis dirbtinis intelektas iš esmės keičia vaizdų kūrimo, autorystės ir meno produkcijos sampratas.
Jeigu algoritmai gali generuoti praktiškai neribotą kiekį vaizdų, kyla klausimas: kas XXI amžiuje daro meno kūrinį vertingą?
Ar tai vaizdo techninis sudėtingumas?
Ar jo originalumas?
Ar autoriaus vardas?
Ar idėja?
Ar patirtis, kurią kūrinys sukuria?
Walteris Benjaminas, analizuodamas mechaninės reprodukcijos poveikį menui, kalbėjo apie meno kūrinio „aurą“ – jo unikalų buvimą konkrečioje vietoje ir laike. Generatyvinio AI epochoje ši problema įgyja naują dimensiją: kai vaizdas gali būti sukurtas ir pakartotas beveik neribotai, vis didesnę reikšmę gali įgyti ne vien pats vaizdas, bet unikalus susitikimas su juo.
Taigi meno vertė gali būti perkeliama nuo objekto prie patirties ir reikšmės.
Meno rinka ir reikšmės ekonomika
Tomo Lagūnavičiaus pranešimas „Šiuolaikinio meno rinka ir tendencijos“ šią problemą išplečia į meno ekonomikos lauką.
Šiuolaikinėje meno sistemoje kūrinio vertę lemia ne tik materialus objektas. Reikšmingi tampa kontekstas, menininko pozicija, institucinis pripažinimas, diskursas, technologija ir gebėjimas sukurti naują kultūrinę problemą.
Todėl generatyvinio AI epochoje gali keistis ir pats menininko vaidmuo.
Menininkas vis labiau tampa ne tik vaizdų kūrėju, bet ir:
idėjų kūrėju, sistemų projektuotoju, patirčių organizatoriumi, klausimų formuluotoju, suvokimo režisieriumi.
Tai ypač artima kognityvinio imersyvinio meno logikai.
Išvada
„Suvokimo nestabilumas“ siūlo į meną pažvelgti ne kaip į statiškų objektų rinkinį, o kaip į nuolat vykstantį suvokimo procesą.
Parodos filosofinę struktūrą galima išreikšti keturiais žingsniais:
Pažiūrėk.
Suabejok tuo, ką matai.
Pažink savo suvokimą.
Sukurk kitą prasmę.
Todėl kognityvinio imersyvinio meno požiūriu meno kūrinys nėra tik tai, kas yra priešais žiūrovą. Jis yra tai, kas įvyksta tarp kūrinio ir žiūrovo sąmonės.
Galutinė parodos tezė gali būti suformuluota taip:
Kūrinys nėra tik tai, ką matai.
Kūrinys yra tai, kas atsitinka su tavimi, kai žiūri.
Šia prasme „Suvokimo nestabilumas“ tampa ne tik parodos pavadinimu, bet ir filosofine programa – kvietimu abejoti savo suvokimo stabilumu, permąstyti santykį su vaizdu ir pripažinti, kad šiuolaikinio meno kūrinys vis dažniau egzistuoja ne tik materialiame objekte, bet ir žmogaus sąmonėje.
Pasak Tomo Lagūnavičiaus, verslas ir mokymasis, naudojant dirbtinį intelektą, atveria naujas galimybes.