„Man atrodo, kad šiandien mes esame gerai pasirengę. Neseniai turėjome pratybas, kuriose išbandėme mechanizmus. Rezultatai, nors gal ir ne visai tinka vartoti žodį „džiuginantys“ tokioje temoje, buvo geri“, – interviu Eltai sakė L. Alsys.
„Į kultūros sektoriaus atsparumą ir saugumą žiūrime gana plačiai. Pradedame nuo mūsų deimantinio fondo, kurį turime ir kuris yra pats svarbiausias, iki pasirengimo: kaip jį saugojome ir saugome, kur jį saugome ir kokie yra mechanizmai. Taip pat sprendžiame, kaip saugome kultūros paveldo objektus, kurie yra nepajudinami – pastatus, skulptūras, monumentus, esančius Lietuvos viešosiose erdvėse“, – akcentavo kultūros ministras.
Vyriausybės įsipareigojimas dėl algų
Naujasis kultūros ministras L. Alsys išsakė, ką galvoja apie prorusiškus atlikėjus Lietuvoje: pozicija aiški
– Vyriausybė neseniai atšventė savo šimtadienį. Kaip jums sekėsi apsiprasti, įsipatoginti šiose pareigose? Ką svarbiausio pavyko nuveikti?
– Šimtas dienų prabėgo labai greitai. Turbūt reikia pažymėti, kad kai atėjo tas šimtadienis ir žurnalistai pradėjo pirmą kartą klausti apie šimtadienio rezultatus, juos permąstyti ar apžvelgti, tik tada ir supratau, kad šimtas dienų suėjo. Bet kalbant apie įsipatoginimą, tai turbūt yra viena iš tų pozicijų darbinėje karjeroje, kurios niekada nebus patogios ir neturi būti patogios.
Iš esmės pavyko pradėti tuos darbus, dėl kurių mes čia ir atėjome, kuriuos norime padaryti. Tai turbūt pirmas ir daugiausia mano akcentuotas darbas yra kultūros darbuotojų atlyginimai, kuriems skyrėme tikrai nemažai dėmesio, ir tai atsispindi biudžete. Taip, aš suprantu, kad tai yra iš esmės biudžetinio sektoriaus kultūros darbuotojų atlyginimai, bet vis dėlto takoskyra su kitais sektoriais, net ir biudžetiniame sektoriuje, buvo tikrai didelė. Įtampos ypač buvo juntamos regionuose. Tai liečia ne tiktai mums pavaldžių įstaigų regioninius padalinius ar įstaigas, kurios veikia regione, bet ir tas kultūros įstaigas, kurios pavaldžios savivaldai. Tai bandome artinti kultūros darbuotojų atlyginimą prie 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio šalyje, o tai yra Vyriausybės įsipareigojimas.
Kitas man asmeniškai svarbus darbas, kurį jau pavyko padaryti, – pradėjome naują projektą „StartLT“ trečiųjų šalių žmonėms: lietuvių kalbos mokymo sistemą su daugiau nei dešimčia partnerių aukštųjų mokyklų. Čia žmonės gali sistemingai mokytis lietuvių kalbos, lengvai rasti suprantamai pateiktą visą informaciją apie reikalavimus ir galimybes. Tai yra toks svarbus postūmis šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, man atrodo, kurį mums pavyko padaryti.
Toliau tęsiasi visi mūsų infrastruktūriniai įsipareigojimai, o tai irgi turbūt yra svarbu. (...). Rumšiškėse kyla visiškai nauja muziejinių vertybių saugykla. Prasideda darbai. Tai yra naujas etapas Lietuvos muziejininkystės istorijoje. Per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį tokia saugykla nebuvo nė viena pastatyta. Prasideda intensyvūs darbai, kurie, tikimės, ženkliai pagelbės muziejams sprendžiant jų klausimus.
Sieks išvengti politizavimo grėsmės
– Dar vienas darbas, kuriuo ministerija šiuo metu užsiima, yra galimo LRT finansavimo modelio vertinimas. Šiuo metu Čekijoje, kaip žinote, dėl Vyriausybės siūlymų keisti visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, kyla gausūs protestai. Ar nebijote, kad panašios neigiamos reakcijos galime sulaukti ir Lietuvoje? Kokiu principu vesite šias derybas, kad to išvengtume?
– Ar aš bijau pradėti šį darbą? Turbūt atsakymas yra ne. Aš kažkokių baimių ir grėsmių šiuo klausimu nematau. Vis dėlto vadovaujuosi teisės viršenybės principais. Visuomeninis transliuotojas Lietuvoje veikia pagal atskirą įstatymą, kuriame iš esmės numatyti visi principai: atskyrimas, nutolinimas nuo politinių ambicijų ar užgaidų.
Ir visuomeninio transliuotojo finansavimo mechanizmas, mano požiūriu, taip pat turi užtikrinti visuomeninio transliuotojo atsparumą bet kokioms politinėms intrigoms ar politiniams persiskirstymams valdančiose daugumose, koalicijose ar, kaip norime, pavadinkime pokyčius, kurie vyksta politinėje arenoje. Visuomeninis transliuotojas turi būti, kitaip tariant, per ištiestos rankos atstumą.
Mes tik pradedame šį darbą. Kaip žinia, bet kokiu atveju finansavimo mechanizmą turėsime suderinti su Europos Sąjunga. Tai ilgas ir varginantis procesas (...). Pradedame paruošiamuosius darbus. Žadame suformuoti darbo grupę, kurioje dalyvaus visos šiuo klausimu suinteresuotos šalys, kurios turės dalyvauti ir formaliame teisės aktų derinimo procese, įskaitant ir patį visuomeninį transliuotoją.
– Pats visuomeninis transliuotojas bus įtrauktas?
– Žinoma. Mes negalime kalbėti apie visuomeninį transliuotoją jam nedalyvaujant procese. Visuomeninis transliuotojas, be jokios abejonės, bus įtrauktas, ir bus sukurta darbo grupė, kad išrinktų geriausią finansavimo mechanizmą, kuris galėtų užtikrinti tiek visuomeninio transliuotojo poreikius, tiek Europos Sąjungos mums keliamus reikalavimus. Šiame ilgame kelyje tikiu, kad bus rastas geriausias konsensusas, kuris atlieps visus visuomeninio transliuotojo poreikius, ir mes ramiai bei tvarkingai atliksime šį darbą.
Kultūrai prašys papildomų 19 mln. eurų
– Kalbant apie biudžetą, kitais metais kultūrai numatyta 490 milijonų. Anksčiau duotame interviu sakėte, kad derybose dėl šių lėšų teko kovoti vos ne už kiekvieną eurą. Ar tie milijonai, dabar esantys biudžeto projekte, yra galutinė suma, ar dar sieksite išsireikalauti daugiau?
– 490 milijonų eurų – čia reikia paminėti, kad į šią sumą yra įskaičiuotas ir visuomeninio transliuotojo biudžetas. Taip, reikėjo kovoti už kiekvieną centą, už kiekvieną eurą, tai natūralu. Turbūt derybose mes už kiekvieną papildomą eurą kovojame, deramės.
Gal tas žodis „kovoti“ mane visą laiką taip truputėlį trikdo. Na, tai yra tokios diskusijos, argumentų dėstymas. Mes vis tiek turime suprasti, kad biudžetas yra vienas. Jis turi atliepti visus valstybės poreikius, matant Vyriausybės prioritetus ir spręstinus klausimus valstybėje. Bet čia ir yra kiekvieno ministro darbas – bandyti atsiriekti kiek įmanoma daugiau to pyrago.
Ar tai yra galutiniai skaičiai? Aš noriu tikėti, kad ne. Dar turime šiek tiek laiko – gerą nepilną mėnesį – pasiekti papildomų pinigų arba papildomų eurų, dėl ko ir stengiamės, dėl ko ir dirbame.
– Kiek tiksliai papildomų lėšų prašysite?
– Mano norai yra labai dideli. Jeigu taip labai paprastai, tai turbūt mūsų prašymas in corpore, jeigu reikėtų įvardyti visą poreikį, yra 19 milijonų. Bandome derėtis dėl, sakykime, truputėlį mažesnės sumos, kuri optimaliai atlieptų bent dalį mūsų poreikių. Tai ir dirbame ta linkme.
– Pačios kultūrininkų profsąjungos ir kai kurie šios srities atstovai palankiai vertina žadamą algų didinimą, bet pripažįsta, kad to biudžeto visgi neužteks visiems įstaigų poreikiams ir projektams patenkinti. Kaip jūs efektyviai bandysite perskirstyti tas gan ribotas lėšas? Kurios sritys gali nukentėti, kurioms gali būti atseikėta mažiau?
– Kai buvome susirinkę su visais Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų vadovais, kalbėjome apie tą biudžetą ir prognozę, kokie skaičiai gali atsirasti kitų metų kultūros biudžete. Posėdžiui baigiantis kilo toks truputėlį ironiškas pašmaikštavimas, kad turbūt visiems poreikiams atliepti neužtektų kelių metų kultūros biudžeto. Tai čia yra dar vienas vidinis mūsų pačios ministerijos ir sektoriaus prioritetų susidėliojimas iš esmės, nes turbūt kiekviena įstaiga, organizacija ar, sakykime, kultūros sektoriaus sritis, turi savus prioritetus, ir mes turime kiek įmanoma stengtis juos labiau sukalibruoti. Vis dėlto tuos prioritetus turime taikyti ir prie valstybės prioritetų, prie geopolitinės situacijos lygiai taip pat. Todėl svarbu pasirinkti tam tikras kryptis.
Kodėl atlyginimai iš esmės yra toks prioritetas? Na, jau pradžioje paminėjau, kad tas skirtumas ir tos įtampos yra tikrai juntamos, ir tai persipina daugybėje kitų klausimų, kai kūrėjai ar darbuotojai dirba keliose darbovietėse, atsiranda nuovargis, mažesnis galbūt pasitenkinimas apskritai savo darbu, nes jis kyla iš nuovargio. Tai mes suprantame, kad darbo užmokestis tikrai nėra tas vaistas, kuris išspręs visas problemas, bet tai yra vienas iš problemų sprendinių ir galimybių prisidėti.
Kaip iš biudžeto bandysime atliepti tuos poreikius? Turbūt mes tam ir esame čia kaip ministerija, kad, bendraudami su sektoriumi, vis dėlto išsidėliotume labiausiai reikalingus projektus ar svarbiausius mūsų įsipareigojimus. Vis dėlto esminis tikslas – užtikrinti tęstines veiklas, kurios vyksta. (…)
Vis dėlto pagrindiniai mano principai nesikeičia. Atlyginimai – tai vienas iš spręstinų klausimų. Kitas yra turinys. Vis dėlto dabar įstaigoms yra užtikrintas tam tikras finansavimas, iš kurio jos generuoja savo turinį ir vykdo kitas kasdienes rutinines veiklas. Bet lygiai taip pat Kultūros taryba, Medijų rėmimo fondas, Kino centras, Lietuvos kultūros institutas – tai galimybė tai sektoriaus daliai, kuri yra nebiudžetinė, taip pat gauti valstybės lėšų savo veikloms. Tai iš to papildomo krepšelio, kurį turėsime, šioms organizacijoms daugiausia ir bus skirstoma.
– Taip pat pačioje kadencijos pradžioje sakėte, kad vienas jūsų kertinių prioritetų yra būtent kultūros sklaida regionuose. Tai kaip dabar, vertinant preliminarius kitų metų biudžeto skaičius, ministerija žada tai padaryti? Ar regionuose yra įgyvendinamas?
– Jis įgyvendinamas. Pradėti tam tikri žingsniai. Tai turbūt nėra klausimas, kuris išsispręs vien tiktai biudžeto klausimu ir pinigų injekcija. Tai yra visos sistemos ir struktūros, ar kaip dar beįvardinti, visos kultūros sektoriaus architektūros peržiūra. Iš esmės labai stipriai dirbame su Lietuvos savivaldybių asociacija, Kultūros centrų asociacija ir bibliotekų asociacijomis.
Kuo tai svarbu? Tai yra didžiausias kultūros įstaigų tinklas, dengiantis visą Lietuvą. Iš esmės mes turbūt suprantame, kad dažnu atveju, ypatingai regionuose, biblioteka ir kultūros centras yra bene pagrindinės kultūros įstaigos. Ir bendraujant tiek su profesionaliojo meno atstovais, tiek su nevyriausybinių organizacijų atstovais, aiškėja kultūrinių mainų, migracijos tarp regionų, miestų ir gretimų savivaldybių klausimas bei problematika.
Ir čia iš esmės keičiasi pats požiūris į įsivaizduojamą problemą, nes tarytum eilę metų mes visi kalbėjome, kad į regionus reikia kažkaip atvežti profesionaliąją kultūrą, nes neva jos ten trūksta. Galbūt kažkada, prieš kelerius ar keliolika metų, tai buvo vienas iš spręstinų klausimų. (...). Bet dabar jau pastebima tendencija, kad dažnu atveju regioninės kultūros įstaigos puikiai bendradarbiauja tiek su valstybinėmis, tiek su nevalstybinėmis profesionaliojo meno organizacijomis ir kuria puikius kultūros produktus.
Tai dabar pradeda kilti klausimas, kaip paspartinti regionuose veikiančių kultūros įstaigų jungtines veiklas, kaip peržengti vienos savivaldybės slenkstį, kaip įgalinti atskirą savivaldybę su savo kultūros įstaigomis vykdyti jungtinius projektus. Ir pradeda kilti kitas klausimas. Jau ne tai, kad iš didmiesčių atvežti kažkokias iniciatyvas ar festivalio dalis, bet jau dalis regioninių savivaldybių pradeda kelti klausimus, kaip joms su savo turiniu išvažiuoti į gretimas savivaldybes. Tai iš esmės mes turime pakeisti ne tiktai savo požiūrį į problemas, kurias mes galbūt keliame iš įsivaizdavimo, bet ir, bendraujant su sektoriumi, spręsti tokius klausimus, kaip duomenų bazės turėjimas: kokia yra infrastruktūra regionuose, kas gali atvykti ir kas negali atvykti, į ką vertėtų kreipti didesnį dėmesį. Ir turbūt vienas iš pagrindinių elementų ir principų, skatinančių didesnes diskusijas, yra menininkų rezidencijos. (…)
Iš esmės pradedame viso tokio žemėlapio ir veikimo principų peržiūrą, kaip tai galime padaryti. Tokie pirmi, gal ir maži, žingsneliai jau yra padaryti. Tos diskusijos yra įvykusios, vainikuotos forumu, taip pat į jas įsitraukė mūsų valstybinės ir nacionalinės įstaigos. Joms yra suformuluotos užduotys, kad jos turi vykdyti sklaidą regionuose. Jos keliauja, dirba, pristato savo kūrybą. Mes turime jau ir pirmųjų pavyzdžių, kuomet nacionalinės kultūros įstaigos, bendradarbiaudamos su regioninėmis savivaldybėmis, regionuose sukuria kultūros produktus.
– Bet ar tokius „jungtinius“ projektus ministerija kažkaip papildomai skatintų finansiškai? Kaip keistųsi pats savivaldybių ir ministerijos santykis?
– Iš esmės pagrindinis mūsų skatinimas finansais išlieka Lietuvos kultūros taryba. Vertinant visą modelio poreikį, mes turime ministerijoje scenos menų skatinimo programą ir turbūt eigoje taip pat peržiūrėsime, kaip veikia ši programa. Ir turbūt vienas iš prioritetų, galbūt vienas iš papildomų balų, kuriuos skiria ekspertai, galėtų būti būtent bendrakūra su regionuose veikiančiomis kultūros įstaigomis.
Bet vėlgi tas bendradarbiavimo modelis su savivalda, man atrodo, yra tinkamas, kuomet tiek nacionalinės kultūros įstaigos, tiek Kultūros ministerija bendrauja kartu su vietos savivalda ir pasidalija tam tikromis išlaidomis. Vis tik mes kalbame turbūt apie vieną ir tą patį biudžetą, kuris yra surenkamas Lietuvoje.
Pamokos iš Ukrainos
– Pereikime prie kitos temos. Pastaruoju metu buvo ne vienas atvejis, kai Lietuvoje buvo skelbtas oro pavojus. Vis dažniau kalbama, kaip kiekviena šalies institucija ruošiasi dienai X. Ar esate tikras, kad Lietuva, atėjus tai dienai, bus pasiruošusi apsaugoti savo kultūros paveldą?
– Man atrodo, kad šiandien mes esame gerai pasirengę. Neseniai turėjome pratybas, kuriose išbandėme mechanizmus. Rezultatai, nors gal ir ne visai tinka vartoti žodį „džiuginantys“ tokioje temoje, buvo geri. Per pratybas visada iškyla naujų klausimų, kuriuos reikia spręsti, arba pamatome dalykus, kurie galbūt buvo neapgalvoti. Aš noriu tikėti, kad kultūros paveldą esame pasiruošę apsaugoti. Į kultūros sektoriaus atsparumą ir saugumą žiūrime gana plačiai. Pradedame nuo mūsų deimantinio fondo, kurį turime ir kuris yra pats svarbiausias, iki pasirengimo: kaip jį saugojome ir saugome, kur jį saugome ir kokie yra mechanizmai. Taip pat sprendžiame, kaip saugome kultūros paveldo objektus, kurie yra nepajudinami – pastatus, skulptūras, monumentus, esančius Lietuvos viešosiose erdvėse.
Ne be reikalo mano visuomeninis patarėjas yra Olehas (Abramychevas – ELTA). Jis stipriai konsultuoja tiek mane kaip ministrą, tiek mūsų ministerijos komandą, tiek kultūros sektoriaus įstaigas, į ką reikėtų papildomai atkreipti dėmesį.
Kodėl tai yra svarbu ir kodėl aš vykau į Ukrainą, apskritai į Charkivą, kuris yra vos keliasdešimt kilometrų nuo fronto linijos? Todėl, kad per pratybas galime pasiruošti, sakykime, toms žinioms apie grėsmes, kurias turime iš ankstesnės patirties. Glaudus bendradarbiavimas su Ukrainos puse, su Ukrainos kultūros ministerija ir Olehu, padeda užtikrinti nuolatinį žinių atnaujinimą būtent iš žmonių, kurie dirba Ukrainoje, nes grėsmės keičiasi kiekvieną dieną. Saugumo protokolus, kurie galioja šiandien, bando apeiti ir tie, kurie nori juos sulaužyti, todėl ir mes turime prisitaikyti.
Iš Ukrainos parsivežėme tikrai gerų pamokų: kaip tai vyksta, kaip reaguoja Paveldo departamentas kilus grėsmėms, kokios išimtys taikomos siekiant išsaugoti objekto vertingąsias savybes. Pavyzdžiui, dabar pradedame mokytis, kaip Ukrainoje veikia bažnyčių ir cerkvių vitražų apsaugos mechanizmas. Tai paliko tikrai didelį įspūdį, todėl dabar mokomės, kaip tą modelį pritaikyti Lietuvoje. Taip pat pradedame diskusijas, kaip apsaugoti visiškai trapų kūrinį, kurį sunku išvežti ir kurio turbūt neįmanoma tiesiog nukabinti ar spėti išvežti. Yra daug tokių nišinių klausimų, kuriuos turime išspręsti.
Lygiai taip pat inventorizuojame visas kultūros įstaigas: kur galima plėsti veiklą paskelbus oro pavojų, kokie mechanizmai veikia įstaigose, kiek jos veikia ir laukia, kol oro pavojus bus atšauktas, kas vyksta, jeigu oro pavojus neatšaukiamas per tam tikrą minučių skaičių, kada sustabdoma veikla ir kaip grąžinami bilietai. Tai daugybė klausimų, kuriuos reikia spręsti čia ir dabar.
Net grėsmei atkeliavus ir priartėjus prie mūsų turime suprasti, kad kultūros įstaigos nebus uždarytos ar apleistos – jos toliau vykdys savo veiklą.
Dėl ribojimų – siūlymai URM
– Atsižvelgiant į nuolat kylančias geopolitines ir hibridines grėsmes iš Rusijos pusės, Seime diskutuojama dėl griežtesnių ribojimų atlikėjams, kurie yra ten koncertavę nuo karo Ukrainoje pradžios 2022-aisiais. Jūs pats esate teigęs, kad tai, jog tokie atlikėjai randa būdų atvykti į Lietuvą ir čia koncertuoti, yra nedovanotina situacija, kad priimant sprendimus dažniausiai atsimušama į biurokratiją. Kodėl kultūros ministerija nesiima iniciatyvos peržiūrėti teisinį reglamentavimą?
– Taip, jūs puikiai įvardijote. Aš esu pasakęs, kad tam tikrais atvejais turbūt tokie koncertai ar bet kokios kitos programos gali būti, kaip aš jas kažkada pavadinau, „Trojos arkliais“. Kitaip aš jų ir negaliu apibrėžti bei suprasti. Ar kažkada ir dabar susiduriame su biurokratiniais ribojimais ar klausimais? Taip, to yra. Ar Kultūros ministerija turi įgaliojimus saugumo struktūrose daryti ar inicijuoti pokyčius? Ne. Mes turbūt galime inicijuoti kreipimąsi, teikti paaiškinimus, ką mes ir darome. Bet mes glaudžiai bendradarbiavome su Užsienio reikalų ministerija (URM), kuri buvo pateikusi teisės aktą su daugybe pasiūlymų, kaip tam tikrais atvejais būtų galima užkirsti kelią patekimui į Lietuvos teritoriją.
Bet vėlgi čia svarbu pažymėti, kad yra ir europinis reguliavimas, kuris užtikrina žmonių, turinčių teisę būti, gyventi ir atvykti į Europos Sąjungą, patekimą į Europos Sąjungos valstybes nares. Tai daugialypis klausimas, kuris reikalauja dar didesnės teisinio reguliavimo peržiūros. Ir aš nenoriu sakyti, kad mes kažkaip nesiimame lyderystės. Vėlgi, tai klausimai, dažniausiai susiję su nacionaliniu saugumu. Jie turbūt labai viešai nesvarstomi ir nediskutuojami. Kultūros ministerija tikrai dalyvauja tuose procesuose, kurie liečia ne tiktai kūrėjus ar atlikėjus, bet taip pat ir dezinformacijos klausimus, kurie sklinda viešojoje erdvėje.
Susiję straipsniai
Disertacijos juodraščio taisymą planuoja po kadencijos
– Praėjusią savaitę ISM komisija pripažino, kad Vyriausybės vadovo Mindaugo Sinkevičiaus disertacijoje buvo rasta plagiato, jam buvo duotas pusmetis klaidoms ištaisyti. Kokia šiuo metu situacija su jūsų disertacija? Ar jos taisymas yra kaip nors apibrėžtas laiko atžvilgiu?
– Ne. Mano disertacijos iš esmės nėra. Yra jos juodraštis. Ir aš dabar turiu visas galimybes, kai turėsiu laisvo laiko, būdamas neakivaizdininku, neturėdamas studento statuso, rasti laiko ir jėgų sutvarkyti tą darbą taip, kaip man atrodo, jį reikėtų pataisyti, ir iš naujo pradėti visą procesą: vėl visus katedrinius svarstymus, pirminį recenzavimą, o po pirminio recenzavimo – tolesnius žingsnius. Tai čia laukia dar ilgas ir gražus kelias, kurį reikia nueiti.
Na, aš esu mėgėjas pradėtus darbus pabaigti. Kai baigsis šitas etapas Basanavičiaus g. 5, tikiuosi, kad grįšiu ir tada skirsiu tam atitinkamą dėmesį, nes vis dėlto tai reikalauja laiko. Tai nėra naktinis prisėdimas prie juodraščio taisymo.
– Nederinsite mokslų su darbu?
– Tai yra įmanoma tam tikra prasme, bet norisi kokybiško laiko ir iš esmės skirti tam laiko. Šis darbas turbūt niekam nėra naujiena. Jis reikalauja daug jėgų ir daug energijos. Ir grįžęs namo dešimtą valandą vakaro tu turbūt mažiausiai nori dar kažką daryti, o dar reikia ir šeimos gyvenimą su visu tuo suderinti. Tai pasibaigus vienam etapui, imsimės kito.