Klaipėdos muzikinio teatro premjerą įamžins italų vaizdo menininkai

„Jaučiuosi tarsi virtuvės šefas, kuriantis patiekalą pagal receptą: teatras pateikia meniu, parūpina ingredientų. Jei jie geri, moki su jais tinkamai dirbti, išeis puikus patiekalas. Svarbiausia nepadauginti prieskonių – kitaip tariant, efektų“, – teigė galimybe prie KVMT premjeros prisiliesti besidžiaugiantis M.Chiodi.

Pagrindinė jo profesinės veiklos užduotis – užfiksuoti prasmingus, bet natūralios choreografijos tėkmės netrikdančius vaizdus. Ilgainiui būtent šis požiūris menininkui padėjo išsiugdyti savitą stilių, autentišką būdą pamatyti ir interpretuoti šokį.

„Didžiausias iššūkis kyla iš mano paties darbo principų – pasirinkto filmavimo būdo ir montažo. Scenoje juda šokėjai, o aš savo judesiu papildau jų judėjimą – judinu kamerą. Kai tai pavyksta, rezultatas būna įspūdingas, tačiau tam reikia sinchroniškumo, žinių, laiko pojūčio ir sėkmės“, – vardijo pašnekovas.

M.Chiodi pripažino, kad ne mažiau nei veiksmas scenoje jį domina užkulisiai. Anot jo, būtent ten galima stebėti kūrybinį procesą, fiziškai priartėti prie šokėjų ir choreografų, galiausiai – filmuoti juos iš arti.

„Man patinka fiksuoti šokėjų emocijas, kurios dėl teatro architektūros sukurto atstumo kartais lieka nepastebėtos žiūrovų salėje. Noriu perteikti fizines pastangas per veido išraiškas ir kvėpavimą, kartais net užfiksuoti patį kvėpavimo garsą, o tada visa tai priartinti prie žiūrovų“, – kalbėjo videografas.

„Šokis ir fotografija yra dvi skirtingos kalbos, tačiau susitikusios jos gali judesį paversti vaizdu, o vaizdą – pasakojimu. Nuotrauka neturi būti vien užfiksuota graži akimirka, ji turi turėti ir savarankišką naratyvą. Po vienos fotografijos paviršiumi, po regimu judesiu telpa ištisas pasaulis: jausmai, emocijos, patirtys, vizijos“, – savo filosofija dalijosi teatre „La Scala“ dirbantis fotografas V.Lorusso.

Menininko požiūrį į šokio fotografiją, kuriai svarbus tiek estetinis, tiek pasakojamasis dėmuo, suformavo jo kaip profesionalaus baleto šokėjo patirtis. Nesibaigiančios mokymosi ir pratybų valandos V.Lorusso lydėjo visą paauglystę. Vėliau, tapus profesionalu, šokis jį įsupo į kasdienį repeticijų, spektaklių, atliekamų vaidmenų sūkurį.

„Šiandien esu kitoje pusėje – rankose laikau fotoaparatą ir mėginu užfiksuoti to paties pasaulio grožį. Šokis man iki šiol sukelia begalę emocijų, todėl fotografuodamas stengiuosi vaizdui suteikti emocinį ir pasakojamąjį matmenį, peržengiantį vien estetikos ir gebėjimo pagauti judesį ribas“, – kalbėjo V.Lorusso.

Prieš fotografuodamas spektaklį fotografas daug ruošiasi: pasineria į turimą vaizdo medžiagą, skaito, studijuoja, ieško nuorodų, o kai tik įmanoma, kelis kartus peržiūri ir patį spektaklio įrašą. Jam svarbu iš anksto susipažinti su choreografija, numatyti šuolius, kėlimus, judėjimo krypties pokyčius ir emocinius momentus.

„Labai dažnai pasiekiu tokį etapą, kai mintyse choreografiją atlieku kartu su šokėjais“, – atskleidė jis.

Artėjančios šokio spektaklių triptiko „Ugnis viduje“ premjeros nekantriai laukia ne tik žiūrovai, kurių susidomėjimą liudija sparčiai tirpstantys bilietai, bet ir į uostamiestį šiomis dienomis atkeliaujantys M.Chiodi ir V.Lorusso.

„Esu dėkingas už kvietimą fotografuoti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatomą premjerą. Manau, pažintis su naujomis meninėmis ir profesinėmis aplinkomis visada yra didžiulis įkvėpimo šaltinis tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje“, – tikino V.Lorusso.

Nuodugniai išstudijavęs medžiagą, fotografas akcentavo, kokios skirtingos trys triptiką sudarančios choreografijos.

Fotografuodamas Alexandro Ekmano „Kaktusus“, V.Lorusso sieks atskleisti kūnų kuriamų formų, erdvės geometrijos ir ritmo dermę, kartu pagauti choreografijai būdingą humorą, Annabelle Lopez Ochoa choreografija „Mammatus“ jam suteiks galimybę perteikti instinktyvią judesio energiją, šviesos ir šešėlių žaismą, įtampą tarp tvarkos ir chaoso, o Marco Goecke kūrinyje „Nachtmerrie“ fotografas ketina fiksuoti dviejų atlikėjų tarpusavio ryšį, intymią, sapnišką atmosferą ir netikėtą muzikinį kontrastą.

Dar prieš šios savaitės premjerą, lapkričio 12 d., V.Lorusso savo patirtimi su KVMT fotografais dalysis kūrybinėse dirbtuvėse, aprėpsiančiose gerokai daugiau nei vien technines detales.

„Be gero fotoaparato valdymo, psichologinio pasirengimo, norėčiau perteikti jautrumo, diskretiškumo ir pagarbos svarbą. Fotografuoti šokį – tai ne vien užfiksuoti įspūdingą judesį. Tai reiškia užmegzti ryšį su tuo, kas vyksta, suprasti jo prasmę, sykiu mėginti ją perteikti savitu vaizdu“, – teigė V.Lorusso.

Susitikimo su teatre „La Scala“ dirbančiu ir „La Scala“ akademijoje dėstančiu italu laukiantys Dominykas Mažūnas, Kęstutis Meliauskas ir Eglė Sabaliauskaitė pabrėžė, kad KVMT jiems leidžia būti nuolat kintančioje kūrybinėje aplinkoje, kuri skatina augti ir ieškoti naujų vizualinės raiškos galimybių.

„Kai sulaukiau pasiūlymo dirbti teatre, neslėpsiu – labai apsidžiaugiau. Gauti galimybę prisiliesti prie spektaklių, kuriuos kuria geriausi kūrėjai, matyti jų darbą, pajusti jų sumanymus ir turėti progą visa tai užfiksuoti – tikrai didelis šansas. Muzikinis teatras siūlo aukščiausio lygio pastatymus, scenografiją, o aš turiu galimybę visa tai interpretuoti ir įamžinti savaip“, – kalbėjo fotografas K.Meliauskas.

Jam antrino jo kolega D.Mažūnas, teatre dirbantis jau antrus metus.

„Čia įgijau daug patirties – išmokau greitai reaguoti, prisitaikyti prie apšvietimo, pagauti svarbiausias emocijas, akimirkas. Taip pat patobulėjau fotografuodamas portretus ir bendraudamas su žmonėmis. Ateityje norėčiau daugiau įamžinti teatro užkulisius, repeticijas, kurti kūrybiškesnius atlikėjų portretus“, – vardijo D.Mažūnas.