87-ąjį sezoną jau įpusėjantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) žiūrovams ruošia ne vieną staigmeną. Nuo naujai interpretuojamos antikinės tragedijos iki spektaklio patiems mažiausiems, dar net vaikščioti nemokantiems žiūrovams – šį sezoną teatre netrūks nei kūrybinių eksperimentų, nei netikėtų sprendimų.
Tačiau pokyčiai vyksta ne tik scenoje. Teatre pradėjusi veikti meno taryba siekia keisti ir patį kūrybinį procesą, daugiau dėmesio skirti dramaturgijai, o svarbiausius sprendimus priimti įsiklausant į skirtingų sričių profesionalus.
Apie naują teatro kryptį, artėjančias premjeras ir besikeičiančius žiūrovų lūkesčius naujienų portalui Lrytas pasakojo režisierė, LNDT meno tarybos pirmininkė Y. Ross.
Kauno dramos teatre – išskirtinės premjeros: neabejoja, kad palies ne vieną žiūrovą
Menininkė pabrėžė, kad įgyvendinti drąsius kūrybinius sumanymus padeda ne tik talentinga komanda, bet ir patikimi partneriai.
Vienas jų – ilgametis LNDT generalinis rėmėjas, prekybos tinklas „Norfa“, kurio suteikiamas finansinis stabilumas teatrui dovanoja bene svarbiausią dalyką – laisvę kurti, eksperimentuoti ir drąsiau žvelgti į ateitį.
Susiję straipsniai
Tokia ilgametė partnerystė – puikus pavyzdys, kaip verslo ir kultūros bendrystė gali prisidėti prie Lietuvos meninio gyvenimo puoselėjimo. Nuoseklus „Norfos“ dėmesys kultūrai ne tik padeda teatrui siekti ambicingų tikslų, bet ir kuria tvirtą pagrindą naujoms idėjoms bei prasmingoms patirtims, kuriomis gali mėgautis įvairių kartų žiūrovai.
– 87-asis LNDT sezonas jau įsibėgėjo. Kuo šis jis teatrui kitoks nei ankstesni?
– Manau, kad viena svarbiausių šio sezono krypčių yra sugrįžimas prie dramaturgijos. Pastaruoju metu teatre buvo daugiau kūrybos, paremtos adaptacijomis, improvizacijomis ar kitais tekstais, o dabar vėl norime daugiau dėmesio skirti pačiai pjesei, dramaturgijai kaip spektaklio pagrindui.
Žinoma, tai natūralus procesas. Teatre skirtingi laikotarpiai keičia vienas kitą, todėl labai svarbi tiek repertuaro, tiek žanrų įvairovė. Meno taryba išgirdo ir žiūrovų, ir pačios trupės norą daugiau dėmesio skirti dramaturgijai. Juk vis dėlto esame dramos teatras.
Todėl šį sezoną mums ypač svarbi dramaturgijos kokybė, pats tekstas, jo vertė ir tai, kokius klausimus per jį galime kelti. Norime stiprinti ryšį su šiuolaikiniais dramaturgais, taip pat remti Lietuvos kūrėjus, rengti dirbtuves, ieškoti naujų talentų ir suteikti jiems galimybių.
– LNDT yra naujovė – meno taryba, kurios pirmininke tapote jūs. Kaip ši nauja valdymo forma keičia teatro kūrybinį gyvenimą? Ar jau pastebite pokyčių?
– Manau, kad ir žiūrovams turėtų būti įdomu sužinoti, kaip veikia ši taryba ir ką mes iš tiesų darome. Tai turbūt viena didžiausių naujovių teatre.
Mes bandome dirbti komandiškai. Meno tarybą sudaro vienuolika žmonių – skirtingų teatro sričių profesionalai: aktoriai, režisieriai, dramaturgai, teatro tyrėjai. Dauguma jų jau anksčiau dirbo teatre.
Pagrindinis mūsų darbo principas – diskusija. Visi įsipareigojame daug skaityti, analizuoti, kalbėtis ir drauge ieškoti atsakymų. Man atrodo, kad tai labai įdomus bandymas per skirtingų balsų polifoniją išgryninti, apie ką šiandien norime kalbėtis teatre, kokia kryptimi norime judėti. Kartu svarbu išgirsti ne tik vieniems kitus, bet ir miestą, žiūrovus, pačią teatro bendruomenę.
Teatras istoriškai visada turėjo gana hierarchinę valdymo sistemą, o dabar bandome pereiti prie horizontalesnio modelio. Žinoma, tai eksperimentas, tačiau kol kas man atrodo, kad jis veikia.
Pavyzdžiui, komandoje turime Mindaugą Nastaravičių – puikų poetą, dramaturgą, visuomenininką, kuriam nuoširdžiai rūpi Lietuvos kultūra ir istorija.
Man asmeniškai labai įdomu dirbti tokioje komandoje. Būtent per skirtingų teatro sričių atstovų požiūrius, jų patirtis ir diskusijas bandome išgryninti, kokia kryptimi Lietuvos nacionalinis dramos teatras turėtų judėti toliau.
– Šį sezoną žiūrovų laukia šešios premjeros, o lapkritį – nauja „Antigonės“ interpretacija. Kokius spektaklius ir kūrybinius sprendimus pati išskirtumėte? Kuo šio sezono repertuaras gali sudominti?
– Šiuo metu Kamilė Gudmonaitė intensyviai dirba prie Sofoklio „Antigonės“. Tai labai geras mūsų pasirinktos krypties pavyzdys. Meno taryboje nemažai diskutavome, ar reikėtų rinktis Jeano Anouilh'aus interpretaciją, ar kitą šios istorijos variantą. Vis dėlto nusprendėme atsigręžti į pačią antikinę tragediją.
Tai klasika, antikinis tekstas, kuris bus pristatomas Didžiojoje salėje. Jame keliami amžini klausimai – apie moralinius pasirinkimus, žmogaus principus, atsparumą, skirtingas nuomones. Man atrodo, kad tokios temos visada išlieka aktualios.
Ir būtent toks požiūris į dramaturgiją, į tekstą kaip spektaklio pagrindą, toliau formuoja mūsų sezoną.
Labai džiaugiamės, kad galėsime dirbti ir su gyvais šiuolaikiniais dramaturgais. Vienas jų – Mohammadas Al Attaras, garsus Sirijos dramaturgas, kurio kūriniai statomi visame pasaulyje. Lapkritį jis atvyks į Lietuvą ir pradės dirbti su aktoriais, režisiere Kotryna Siaurusaityte bei spektaklio dramaturge.
Tai dar viena svarbi mūsų teatro naujovė. Mokomės iš Vakarų ir Šiaurės Europos teatrų tradicijos, kurioje labai svarbus dramaturgo dalyvavimas kūrybiniame procese.
Čia reikėtų atskirti pjesės autorių nuo spektaklio dramaturgo. Pastarasis dažnai yra labai įvairiapusis žmogus – akademikas, teatrologas, teatro praktikas, humanitarinį išsilavinimą turintis profesionalas. Jis tampa savotišku tarpininku tarp pjesės autoriaus, režisieriaus ir aktorių, padeda išlaikyti kūrinio kokybę, intelektinį ir vertybinį pagrindą.
Grįžtant prie M. Al Attaro kūrybos, manau, kad jo pjesė „Baimė“ kalba labai svarbiomis šių dienų temomis. Tai kūrinys apie tai, kaip viena kultūra susiduria su kita, kaip mes žiūrime į žmogų, atvykstantį gyventi į mūsų šalį. Kaip suprantame migraciją, kas tie žmonės, kokias grėsmes ar galimybes įžvelgiame? Pjesėje nagrinėjamas tragiškas smurto įvykis ir tai, kaip žmonės bei šeimos bando suprasti, kas nutiko.
Labai džiaugiuosi, kad prie šio kūrinio dirbs jaunosios kartos režisierė K. Siaurusaitytė. Ji pati domėjosi tokios tematikos dramaturgija, todėl labai džiugu, kad radome bendrą tašką ir kad pats autorius galės atvykti pabūti su kūrybine komanda.
Kitas labai įdomus kūrinys – dramaturgės Kate Atwell pjesė „Big Data“, kurios pasaulinė premjera įvyko San Fransiske. Tai vienas iš tų atvejų, kai visi vienuolika meno tarybos narių perskaitė pjesę ir praktiškai nekilo klausimų, ar ją verta statyti.
Pjesėje kalbama apie šiuolaikinio žmogaus nerimą, kylantį susiduriant su naujosiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu, globalizacija, vartotojiškumu ir kapitalizmu. Tai labai teatrališkas kūrinys, suteikiantis daug galimybių aktoriams.
Jis leidžia pažvelgti į mūsų pačių elgesį. Kiek daug asmeninės informacijos mes savanoriškai atiduodame? Kiek savo privataus gyvenimo atskleidžiame socialiniuose tinkluose, dažnai net nesusimąstydami, kas už viso to slypi? Juk iš tiesų nieko nėra nemokamo. Kas už tai moka? Kokia yra mūsų duomenų kaina?
Labai įdomu ir tai, kad ši šiuolaikinė dramaturgija turi ryšį su Goethe's „Faustu“. Pjesėje yra personažas M, kurį galima laikyti savotišku užmaskuotu Mefistofeliu. Toks ryšys su klasika mums taip pat labai svarbus.
Pavasarį taip pat laukiame Lietuvos kūrėjos Kristinos Steiblytės pjesės „Sargas“. Tai – intriguojantis, fantasmagoriškas kūrinys, savotiška pasaka. Čia irgi, gal šiek tiek spekuliuoju, galima įžvelgti Mefistofelio, demono ar velnio motyvų. Keliami klausimai, kiek žmogus gali parduoti savo sielos ir kokia apskritai yra sielos kaina.
Na, o dar vienas šio sezono perliukas – Birutės Banevičiūtės spektaklis kūdikiams „Pynių pynė“. Man atrodo, kad tai nuostabi idėja. Žiūrovą turime sudominti dar tada, kai jis net nevaikšto, kai tik ropoja.
Birutė yra profesionalė, dirbanti būtent šioje srityje. Man labai įdomu, kaip veikia tokio amžiaus vaikų sensorika, kiek žmogus, kuris dar nekalba ir nevaikšto, jau gali patirti meną. Tai puiki galimybė pažinti teatrą nuo pačių pirmųjų gyvenimo mėnesių.
– Teatras nuolat ieško naujų būdų kalbėtis su visuomene, tačiau keičiasi ir patys žiūrovai. Ar pastebite, kad šiandien žmonės iš teatro tikisi kitokių patirčių nei anksčiau? Kaip pavyksta suderinti ilgamečių teatro gerbėjų lūkesčius ir norą pritraukti naują auditoriją?
– Aš tikiu, kad viena svarbiausių teatro misijų yra kurti ryšį su žiūrovu. Ir tas ryšys gali būti labai skirtingas – subjektyvus, individualus, asmeniškas. Spektaklis gali paveikti vieną žmogų, o gali sujaudinti visą salę. Būtent todėl mums tokia svarbi žanrų ir žiūrovų amžiaus įvairovė.
Man visada labai malonu matyti, kai į teatrą ateina visa šeima, kai močiutė atsiveda anūkę arba spektaklį kartu žiūri net trys šeimos kartos. Norėtųsi, kad tokių susitikimų būtų kuo daugiau.
Man tenka nemažai dirbti užsienyje, todėl dažnai kalbamės apie teatro auditoriją skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, Skandinavijoje teatras neretai suvokiamas kaip vyresnių žmonių laisvalaikio užsiėmimas. Tarsi tai būtų pramoga, kuriai ryžtiesi tada, kai jau turi daugiau laiko ir pinigų.
O Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje ar Lenkijoje, teatras, mano akimis, yra kur kas demokratiškesnis menas. Man atrodo, kad turėtume tai labai vertinti ir tuo džiaugtis. Mes turime ypatingą ryšį su savo žiūrovais.
Kartais sakau, kad teatras yra tarsi kūno higiena. Juk prausiamės kasdien, rūpinamės savimi, tad lygiai taip pat reikėtų rūpintis ir savo vidiniu pasauliu. Teatras tam tikra prasme pravalo smegenis, yra savotiška proto mankšta.
Ir būtent tam reikalinga repertuaro įvairovė. Turime kalbėti apie nacionalinę dramaturgiją, savo klasiką, šiuolaikinius kūrinius. Visi šie dalykai vienodai svarbūs. Žinoma, mes girdime žiūrovų lūkesčius, tačiau kartu turime ir savo misiją – užtikrinti meninę kokybę.
Nuolat ieškome to balanso. Vertiname ne tik būsimus spektaklius, bet ir tuos, kurie jau yra repertuare. Jiems taip pat reikia dėmesio, priežiūros, atnaujinimų, papildomų repeticijų. Labai svarbu, kad kokybė būtų išlaikoma ne tik premjeros dieną, bet ir vėliau.
– LNDT šiemet ėmėsi iniciatyvos suburti skirtingus teatro kūrėjus, suteikti jiems galimybę pristatyti savo idėjas ir atrasti bendraminčių. Kokių rezultatų davė iniciatyva „Burės“?
– Visi buvome nustebinti, kiek daug žmonių susirinko ir kaip stipriai ši iniciatyva subūrė teatro bendruomenę. Pagrindinis mūsų tikslas buvo suteikti kūrėjams galimybę atrasti bendraminčių, užmegzti ryšius, pamatyti, kur sutampa jų interesai ir kūrybinės idėjos. Ir manau, kad tai tikrai pavyko.
Po pirmojo etapo pažintys ir diskusijos dar tęsiasi, kūrėjai svarsto įvairias bendradarbiavimo galimybes. Tačiau svarbiausia, kad pavyko atverti duris ir sukurti erdvę, kurioje žmonės galėjo tiesiog susitikti, pažvelgti vieni kitiems į akis, pasikalbėti.
Kartais būtent nuo tokio paprasto susitikimo viskas ir prasideda. Todėl tikrai ketiname šią iniciatyvą kartoti. Kitų metų birželį vėl planuojame organizuoti „Bures“ ir skelbti naują kvietimą kūrėjams.
– Prie LNDT kūrybinės veiklos jau ne vienus metus prisideda generalinis rėmėjas – prekybos tinklas „Norfa“. Kokią reikšmę tokia ilgalaikė partnerystė turi įgyvendinant ambicingus teatro sumanymus??
– Man atrodo, kad svarbiausias dalykas, kurį tokia partnerystė suteikia teatrui, yra laisvė.
Kai planuoji savo veiklą į priekį ir žinai, kad turi tam tikrą biudžetą, atsiranda daugiau pasitikėjimo. Paradoksalu, bet būtent tas stabilumas suteikia daugiau drąsos eksperimentuoti ir imtis ambicingesnių sumanymų.
Todėl ilgalaikis bendradarbiavimas ir tarpusavio pasitikėjimas mums yra be galo svarbūs.