Kaune gyvenantis P.Paškevičius koncertavo su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam pirmą kartą dirigavo Lietuvoje jau gerai pažįstamas prancūzų dirigentas Olivier Grangeanas, iki šiol bendradarbiavęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Publika negailėjo jam ir orkestrui plojimų, bet šeštadienio vakaro didvyris vis dėlto buvo ne jie, o P.Paškevičius, palydėtas šūksnių „bravo“. Šie šūksniai Filharmonijoje gal ir per dažnai skamba, bet šįkart muzikantas tikrai buvo to vertas, nedarant nuolaidų jo amžiui.
Vienuolikametis ne automatiškai išgrojo natas – jis juto kūrinio stilių ir dvasią. Solisto ir orkestro varžybose jaunasis muzikantas ir scenos vilkai buvo lygiaverčiai partneriai.
P.Paškevičius jau ne naujokas scenoje – yra laimėjęs kelis konkursus, grojęs ne tik su Lietuvos kameriniu, Kauno simfoniniu orkestrais, bet ir, maestro Juozo Domarko rekomenduotas, su Kaliningrado valstybiniu kameriniu orkestru, koncertavęs Vokietijoje. Jis yra Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ stipendininkas.
„Ar neapsisuks nuo tų „bravo“ jauna galva?“ – kirbėjo mintis po koncerto užkulisiuose ieškant muzikanto, kuris, kaip ir dera, buvo įsikūręs solistų kambaryje.
Tačiau vos užkalbinusi supratau: šis muzikantas iš tų, kurie, paklausti, kur jų sėkmės priežastis, pirmiausia pirštu baksteli į galvą.
Muziko kelias Pijui gal ir buvo lemtas: jo tėvas Eugenijus Paškevičius – obojininkas, grojantis Lietuvos kameriniame orkestre, motina Eglė Paškevičienė – Kauno valstybinio choro dainininkė. Namuose daug vaizdo ir garso įrašų. Kai vieną tokį Lietuvos kamerinio orkestro koncerto įrašą tėvas peržiūrėjo su dar 3-mečiu sūnumi, berniukas iš karto užsidegė.
Labiausiai jam patiko violončelė. Kitą dieną jis susirado kažkur namuose užmestą gitarą, pats paleido vaizdajuostę ir, pasistatęs gitarą, pradėjo brūžinti stygas metaliniu strypu.
„Violončelės imitacija, – paaiškino Pijus. – Tuo strypu išdraskiau visas stygas, o tada jį pakeičiau makaronu. Čia buvo įdomybė: kas rytą po kelias valandas grodavau makaronais.“
Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, iš pradžių tėvai ketino sūnų vesti į violončelės klasę, bet vėliau nutarė nekeisti šeimos tradicijos.
Iš pradžių obojumi niekas negroja – mokslai prasideda nuo išilginės fleitos ir tik ketvirtoje ar penktoje klasėje imamasi sudėtingesnio instrumento.
„Man „nuskilo“, – džiaugiasi Pijus. – Aš obojumi pradėjau groti nuo trečios klasės.“
Tačiau ir grodamas obojumi jis daro tokią pažangą, kad mokykloje jam jau beveik nebėra kas veikti - berniukas važinėja iš Kauno į Vilnių stažuotis pas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentą R.Beinarį.
Instrumentas P.Paškevičiui patinka – nepatiktų, negrotų.
„Apie obojų galiu pasakyti tik tiek: tai sunkiausias pučiamasis instrumentas. Jis atsirado prieš kokius tris šimtus metų. Iš pradžių nebuvo labai populiarus, bet paskui Johannas Sebastianas Bachas, Antonio Vivaldi, Wolfgangas Amadeus Mozartas pradėjo šiam instrumentui rašyti kūrinius ir taip išpopuliarino. Todėl dabar daug kas ir groja“, - trumpą istorijos kursą išdėstė Pijus.
A.Vivaldi koncertas, bisui parengtas Ennio Morricone „Gabrieliaus obojus“, o jau savaitės pradžioje – išvyka į Anykščius, Lietuvos obojininkų čempionatą... Vienuolikametis sukasi kaip voverė rate. O kaip kiti mokslai?
Išgirdęs šį klausimą berniukas pasimuisto ir prisipažįsta, kad tenka kai ką praleisti, net į kontrolinius kartais nesuspėja.
„Muzika atima daug laiko, be darbo nieko nepasieksi. Bet reikia ir kitų dalykų, ypač kalbų, kad galėčiau su užsienio dirigentais susikalbėti“, - jau žvelgia į ateitį muzikantas.
Nors ir apgailestauja, kad mažiau už bendraamžius turi laiko pasėdėti prie kompiuterio, pažiūrėti televizorių (bet „Mezzo“ kanalas namuose būna įjungtas nuo pat ryto) ar šiaip su draugais pašėlti, jis randa laiko paskaityti ir dabar kremta „Harį Poterį“, o paklaustas apie sportą, vos nestrykteli: „Krepšinį vadinu savo antrąja profesija. Būčiau stojęs į sporto mokyklą, jei ne muzika.“
Dabar Pijus turi net tris pedagogus – Kaune Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Vytautą Masteiką, namuose – tėvą ir Vilniuje - docentą R.Beinarį.
O kad mokytojas namuose – didelė vertybė, Pijus įsitikino patekęs į ekstremalią situaciją. Su M.Rostropovičiaus fondo atstovais jis vyko koncertuoti į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją. Ir atsitik tu man taip, kad koncerto dieną sugedo obojus! Verkdamas prisiskambino tėčiui: ką daryti? Gerai, kad tėvai jam į kelionės krepšį buvo įmetę atsuktuvėlį.
Po to buvo tokia scena: draugas pianistas laiko prispaudęs prie Pijaus ausies telefoną, tėtis aiškina sūnui, ką daryti, o šis suka, suka ir... pataiso instrumentą. Išbandymai grūdina – Pijus taip pagrojo tame koncerte, kad visi neteko amo.
Instrumentas kol kas Pijaus skaudžiausia vieta. Groja skolintu. Bet gal viskas susitvarkys – padedant M.Rostropovičiaus fondui jau užsakytas jam pritaikytas obojus instrumentų gamykloje Prancūzijoje.
