Įtakingas muzikos žurnalas „Gramophone“ prieš keletą metų paskelbė straipsnį „Kodėl tiek daug diriguojančių suomių?“. Dirigentas ir smuikininkas J.P.Saraste yra vienas jų. Prie Kelno Vakarų Vokietijos radijo simfoninio orkestro pulto 2010 m. jis stojo jau turėdamas solidžią tarptautinę patirtį – buvo dirigavęs ir vadovavęs Suomijos radijo, Toronto ir BBC simfoniniams, Škotijos kameriniam, Oslo filharmonijos orkestrams. Dar 1983 m. J.P.Saraste drauge su kitu garsiu suomių dirigentu Esa Pekka Salonenu įkūrė visame pasaulyje žinomą kamerinį orkestrą „Avanti!“. Tačiau muzikinę karjerą J.P.Saraste pradėjo grieždamas smuiku orkestre.
Pasak „Gramophone“ apžvalgininko Andrew Melloro, viena suomių dirigentų sėkmės priežasčių yra ta, kad jie visi prieš imdamiesi dirigento lazdelės grojo orkestruose kokiu nors instrumentu ir taip natūraliai persiėmė bendradarbiavimo dvasia.
Ne tik J.P.Saraste griežė smuiku, bet ir jo kurso draugai E.P.Salonenas (dabartinis Londono filharmonijos orkestro vadovas) pūtė valtorną, Osmo Vänskä (Minesotos orkestro vadovas) – klarnetą. Altu griežė Sakari Oramo (Stokholmo karališkosios filharmonijos vyriausiasis dirigentas), smuiku – Johnas Storgårdsas (BBC filharmonijos orkestro vyriausiasis kviestinis dirigentas), violončele – Susanna Mälkki („Ensemble Intercontemporain“ muzikos vadovė) ir Hannu Lintu (Suomijos radijo simfoninio orkestro vadovas).
Čia verta paminėti ir lietuvį Vytautą Lukočių, dirigavimą studijavusį Helsinkio Jeano Sibelijaus muzikos akademijoje, o savo kelią muzikoje pradėjusį nuo fortepijono.
Suomiškasis fenomenas pasaulio dirigavimo scenoje siejamas ir su garsaus pedagogo Jormo Panulos „nematoma ranka“. Visi minėti dirigentai – taip pat ir V.Lukočius – yra mokęsi pas šį įtakingą, talentų ieškotoju vadinamą dirigavimo meistrą. Tačiau, anot lietuvio, esmė yra ta, kad suomių mokymo sistema orientuota ne į autoriteto mėgdžiojimą, o į išsprususios asmenybės ugdymą: „Su tavimi dirba keletas pedagogų, dirigavimo meistrų. Tu nesi vieno pedagogo augintinis. Jie sako ne kaip diriguoti, o ką diriguoti. Turi surasti savo kelią. Turbūt todėl kiekvienas suomių dirigentas – ryški asmenybė.“
Be to, stojantieji studijuoti griežtai atrenkami. „Yra keturi stojamųjų egzaminų turai. Norinčiųjų būna 200 iš viso pasaulio, priimami 40. Pirmajame ture – sudėtingas muzikinis diktantas. Jei palieki bent vieną klaidą, iškrinti. Antrasis turas – instrumento, kuriuo groji, egzaminas. Diriguoji tik trečiajame ir ketvirtajame turuose. Studijuojant sudaromos plačios galimybės diriguoti akademijos orkestrui, kuris yra tikrai aukšto lygio“, - pasakojo V.Lukočius.
Žurnalas „Gramophone“ vardija tokias suomių dirigentų sėkmę lemiančias savybes: visapusiškas muzikinis išsilavinimas, tautinis charakteris (tautos dvasioje įsišaknijusi muzikinė kultūra), gera infrastruktūra ir darbštumas iki savimaršos.
Kovo 31 d. šias įžvalgas turėtų patvirtinti J.P.Saraste LNOBT scenoje diriguojama jausminga romantinės muzikos programa – Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 2 ir Sergejaus Rachmaninovo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, c-moll. Solistė – Ana Vinickaja (fortepijonas).
