Aišku, tikėtis iš naujo margo kolektyvo pasaulinių standartų būtų naivu. Tačiau jaunojo maestro Manto Jauniškio ir jo diriguojamo ansamblio pastangos atskleisti sudėtingos partitūros grožį sulaukė nuoširdaus publikos atgarsio.
Oratorija „Prisikėlimas“ tapo simboliniu trupės prisistatymu – ji suvienijo įgudusius baroko interpretuotojus ir šios srities naujokus, patyrusius scenos profesionalus ir studentus tam, kad Lietuvoje būtų prikeltas tik priešokiais prisimenamas baroko operos paveldas, sukurta meno erdvė gabiems šio stiliaus artistams, anksčiau turėjusiems mažai galimybių pasireikšti.
Tačiau kodėl oratorija? Iš tikrųjų „Prisikėlimo“ premjera 1708-aisiais niekuo nenusileido operai. Be to, anuomet Italijoje, kur 23 metų G.F.Haendelis ir sukūrė šį veikalą, oratorijos buvo tapusios savotišku operų pakaitalu.
Popiežiui Klemensui XI uždraudus rodyti operas, mecenatai puolė užsakinėti kūrėjams sakralinės muzikos veikalus, varžydamiesi tarpusavyje dosnumu ir premjerų užmoju. „Prisikėlimą“ atliko 50 atlikėjų. Oratorija skambėjo išpuoštoje brangakmeniais, apšviestoje deglais Bonelli rūmų salėje, kurią puošė specialiai čia proga nutapytas paveikslas su oratorijos personažais.
Valdovų rūmai Vilniuje dekoracijų premjerai nesukūrė. Tačiau pakako ir įmantrių jų gobelenų raštų, kad salę, suskambus muzikai, užlietų šventinis jaudulys ir užpildytų baroko aura. Jai sukurti nebūtini autentiški instrumentai – ir tą vakarą viola da gamba, klavesinas, teorba talkino šiuolaikiškiems styginiams.
Baroke svarbiausia išmanymas. Juk iki pat XIX amžiaus pradžios partitūros tebūdavo savotiška schema, kurią turėdavo užpildyti atlikėjas. Kūrinių skambesį lėmė atlikėjų papročiai, susiklosčiusios miestų ir kraštų muzikavimo tradicijos.
Ne veltui net prieš pirmąją „Prisikėlimo“ premjerą G.F.Haendelis pykosi su 32 metais vyresniu už jį orkestro vadovu maestro Arcangelo Corelli, kuriam sunkiai sekėsi suprasti jaunojo sakso idėjas.
Naujosios trupės laukia dar ilgas kelias į baroko stiliaus slėpinius. Tačiau ji turi gerus vedlius. Viktoras Gerasimovas (Angelas) ir Nora Petročenko (Kleopietė) kiekviena savo arija vakare tarsi pagyvino muzikos tėkmę, įelektrino pojūčius. Stilingumu jiems sukiai prilygo kiti solistai – Viktorija Miškūnaitė (Magdalietė), Tadas Girininkas (Liuciferis), Mindaugas Zimkus (Apaštalas Jonas).
„Visada turi būti pradžia. Nedaryti nieko bijant apsijuokti – absurdas, – kalbėjo po premjeros V.Gerasimovas. – Šis projektas mums visiems suteikė didelį malonumą, o energijos sąnaudas grąžino su kaupu. Dar kartą įsitikinome, kad žmonės nori girdėti tokią muziką. Jau turime minčių ateičiai. Jei kokios durys mums užsidarys, tikrai bandysime vėl jas praverti.“
