Teatro salė, kurioje kalbėjomės su režisiere K.Dehlholm, staiga paniro į tamsą, o aplink ant sienų netrukus ėmė suktis žvaigždynai. Atrodo, ir spektaklio „Kosmosas +“ žiūrovai panašiai pasijus – iš pradžių baugioje nežinomybėje, po to – gal visatos begalybėje, rašo „Lietuvos rytas“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre K.Dehlholm dirba su įvairių tautų ir skirtingų kartų menininkais. Jie visi kartu kuria „tai, kas yra tarp teatro, koncerto ir dailės“, sakė „Kosmoso +“ režisierė.
Šį sezoną tai bus jau trečia tarptautinė premjera 68 metų menininkei, įvairiose šalyse dirbančiai su savo įkurta grupe „Hotel Pro Forma“. Grįžusi į Kopenhagą Kirsten tęs darbą su dar viena seniai planuojama premjera, kurią irgi pamatysime Vilniuje.
– Praėjusį rudenį pastatėte Richardo Wagnerio „Parsifalį“ Poznanės operoje Lenkijoje, sausį – R.Wagnerio „Rienzi“ Rygoje, dabar – „Kosmosas +“ Vilniuje. Jūs dirbate su keliais spektakliais iš karto? Kaip ir kodėl? - pasiteiravau K.Dehlholm.
- Kasmet pastatau mažų mažiausiai vieną didelį spektaklį. O šitas sezonas išskirtinis – keturi. Tai labai daug. Po „Kosmoso +“ manęs laukia „Juokas tamsoje“ Kopenhagoje.
- Spektaklis, su kuriuo grįšite į Vilnių „Sirenų“ programoje? Vadinasi, pamatysime beveik premjerą.
- Tai spektaklis pagal Vladimiro Nabokovą romaną. Žinoma, romanas bus labai patrumpintas. Klasikinė meilės ir išdavystės istorija. V.Nabokovas pirmosiomis romano eilutėmis pasako siužetą: štai žmogus, kuriam sekėsi, bet jo gyvenimas baigėsi katastrofa. Nuo pat pradžios mes žinome, kad nebus laimingos pabaigos.
Šitą istoriją scenoje pasakosiu įvairiais būdais. Dirbu su garsu, balsais. Spektaklio publika turės ausines, taigi balsai ir garsai priartės prie kiekvieno – žiūrovai galės būti tiesioginiai apgavystės liudininkai. Dirbu su jaunu vokiečių kompozitoriumi ir muzikantu Nilsu Frahmu, jis gyvai gros scenoje.
„Kosmosas +“ yra didelis vaizdų ir muzikos spektaklis su daug aktorių. O „Juoke tamsoje“ turėsime tik tris aktorius ir muzikantą. N.Frahmas ne tik gros, bet ir bendraus su aktoriais, o finale – po nužudymo – skambės vien solo muzika. Ten bus ir visiškos tamsos, ir šnabždesio. Ir labai įdomi judančių objektų scenografija. Tai daugiau vaizdo instaliacija su aktoriais, judesiu, šviesa, tamsa, muzika, tekstu.
- Kaip galite dirbti su tiek daug idėjų vienu metu? Ar visa tai iš tikrųjų nevyksta tuo pačiu metu, o jūs mokate padalinti savo dėmesį kiekvienam spektakliui atskirai?
- Visos idėjos plėtojamos ilgą laiką. „Juokas tamsoje“ buvo pradėtas prieš trejus metus. Tada sukūrėme scenos koncepciją, surengėme ir nedidelę kūrybinę būsimojo spektaklio laboratoriją. Išbandėme savo idėją. Vėliau pradėjome plėtoti kitas idėjas, o „Juokas tamsoje“ laukė.
- Ir per tokį ilgą laiką idėja neužgeso?
- Ją labai pamėgau nuo pat pradžios. Tekstas pasikeitė, nes scenarijus perrašytas, tą padarė kino scenaristas Mogensas Rukovas, kad atsirastų daugiau tiesioginės kalbos.
- M.Rukovas – garsusis danų kino scenaristas ir scenaristų mokytojas, bendradarbiavęs su „Dogmos“ režisieriais. O kas „Kosmoso +“ scenaristas?
- Mūsų daug. Rašyti „Kosmoso +“ scenarijų buvo sudėtinga. Pirmiausia surinkome labai daug medžiagos. Nepaprastai daug – kad žinotume apie visatą, jos reiškinius, apie mokslinius tyrimus. Skaitėme knygas, žiūrėjome filmus, tarėmės su mokslininkais. Tada paprašiau, kad jauna scenaristė parašytų ką nors ta tema. Ji rinko medžiagą savarankiškai ir rašė.
Bet prie to, ką apie visatą žino mokslas, norėjau pridėti istorijas iš kasdienybės. Kadangi gyvename šioje žemėje ir nuo jos matome dangų, čia mes patiriame savo džiaugsmus ir problemas, šitos istorijos mūsų spektaklį susieja su šiandiena, su mūsų – kuriančiųjų ir žiūrinčiųjų – esamuoju laiku. Taigi „Kosmosas +“ nėra tik mokslo atradimai scenoje, tai ir žmonių gyvenimai.
Kreipiausi į du danų poetus, kuriuos labai gerai pažįstu, kad parašytų mūsų spektakliui trumpas istorijas. Lietuvoje istorijas spektakliui rašė Mindaugas Nastaravičius. O aš rinkausi iš visų tekstų. Jų tekstai pasirodo tarp mokslinių žinių apie visatos reiškinius. Tekstai daugiausia poetiniai. Kai kurie juokingi. Yra ir filosofinių.
Vienos menininkių, su kuriomis kuriame šitą spektaklį, tėvas yra astrofizikas, iš jo daug sužinojome. Kito menininko mama – matematikė. Juk mūsų spektaklyje veikia matematikas ir mums reikėjo pasitikslinti, kaip kalba matematikai. Mes kreipėmės į visus specialistus, kurie tik buvo mums pasiekiami, kad papildytume savo žinias ir sumažintume abejones. Gimines mokslininkus išnaudojome stipriausiai.
- Mokslo žinios „Kosmose +“ tampa menu?
- Taip. Tiksliai! Juk kai pateikiame publikai tokios temos spektaklį, negalime leisti sau netikslumų ar pasenusių žinių. Tačiau mūsų tikslumas turi būti įdomus ir įtaigus. Todėl preciziškai parengtos žinios pildomos ir linksmais dalykais. Štai tokia buvo metų trukmės kelionė scenarijaus link. Todėl reikėjo daug rašančių žmonių ir daug jiems padedančių.
- Kiek puslapių užima scenarijus? Spėju, kad reginių spektaklyje jų negali būti daug.
- Pirmas variantas buvo, atrodo, 32 puslapiai. Bet toks buvo per ilgas. Dabar dirbame su 23 puslapių tekstu. Norėjome papasakoti tiek daug nepaprastai įdomių dalykų. Bet turime trumpinti scenarijų dėl spektaklio kokybės.
- Ar nebuvo sunku atsisakyti dalies savo idėjų, parašytų puikių tekstų?
- Žinoma, tai nėra lengva, tačiau galvoti reikia apie visumą. Mes negalėjome padaryti vien kalbančio spektaklio, mums reikėjo erdvės muzikai, vaizdams stebėti.
- Kada jūsų pačios gyvenime atsirado teatras? Ar buvote vaikas, užaugęs teatre?
- Augau be jokio meno. O teatras atsirado labai vėlai, gal paauglystėje. Tai buvo spektaklis suaugusiems, jame žinomas komikas vaidino tragišką vaidmenį. Labai gerai vaidino.
Mano pokarinėje vaikystėje nebuvo tiek daug ir tokio įvairaus teatro vaikams, kiek jo yra dabar. Todėl įsiminiau tą vieną – nevaikišką – spektaklį. Tik tas aktorius man ir padarė įspūdį, pats teatras nepatiko. Ilgai nemėgau teatro. Netikėjau aktoriais, jų tekstais, visa ta psichologija. Apgavystė visa tai. Nuobodžiaudavau kaip dauguma jaunų žmonių, patekusių į teatrą.
Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Danijoje jaunus žmones sunku prisikviesti į teatrą. Vaidinimai būna per lėti jų temperamentui.
O juk keistas dalykas: daug jaunų žmonių mėgsta kurti teatrą patys, mėgsta vaidinti, mėgsta žaidimus, kuriuose tenka pasirinkti vaidmenis. Ir kaip daug jaunimo trokšta mokytis teatro mokyklose, tapti aktoriais. Bet sėdėti teatro salėje, būti publika – ne, tai nepopuliaru. Vis dar ne.
Teatro lėtumas gal net nėra didžiausia problema. Man, pavyzdžiui, labiausiai nepatinka, kai teatre negaunu erdvės savo pačios mintims. Jie tiek daug suvaidina, kad man nebelieka apie ką galvoti. Todėl ir neįdomu.
- Tada jūs labai rizikuojate, jeigu statote spektaklį vaikams žinodama, kad jie nesidomi teatru.
- Rizikuoju ne aš. Manau, kad narsiai elgiasi teatras, kuris pakvietė mane, niekada nekūrusią spektaklių vaikams. Nors visus mano spektaklius vaikai žiūrėti gali – ten daug muzikos, reginių. Juk nekuriu įprasto šnekančio teatro. Niekada.
Mane čia patraukė ne rizika, o tema – kosmosas, kuris domina ir vaikus, ir suaugusiuosius. Mes juk visi esame vaikai kosmoso akivaizdoje. O dalykai, kuriuos čia sakome, anaiptol ne vaikiški. Bet jie nuostabūs.
- Jūs visada dirbate su didele komanda. Tačiau juk būna laikas, kai ruošiatės, kai galvojate, sprendžiate. Kokios aplinkos jums reikia tokiam darbui? Tylos ar muzikos, vienatvės ar viešumos?
- Jokios muzikos. Tyla, taip. Aukštos lubos. Labiausiai man būtinas laikas. Daug laiko. Man svarbu, kad terminai manęs nevaržytų.
Man reikalinga ir vienatvė, ir kompanija. Galiu dirbti viena, bet man netrukdo, kai tame pačiame kambaryje yra žmonių. Ne, man visai nebūtina atsiskirti nuo visų, užsidaryti ir nugrimzti į savo mintis. Man patinka, kai pasaulis supa mane. Galiu pasitrauktį į kampą ir pati sau galvoti.
Bet paprastai visi mano darbai plėtojami bendradarbiaujant. Žinoma, tam turiu pasiruošti. Juk aš režisierė, turiu matyti visumą. Esu atvira visų idėjoms ir priimu tai, kas geriausia.
- Dirbate su įvairių kartų menininkais. Kodėl tai gerai?
- Nes jaunesni žmonės žino kitokių dalykų nei aš. Jų kita patirtis, jie pastebi kitką, jie praleidžia daugiau laiko internete, o aš – nelabai interneto žmogus. Jauni žmonės mielai ir drąsiai dalyvauja dideliuose projektuose. Jiems tai nauja, juos žavi galimybė dalytis savo norais ir sugebėjimais.
- Šį sezoną dirbote Lenkijoje ir Latvijoje, esate kūrusi spektaklį Singapūre, ką jau kalbėti apie spektaklius Danijoje. O dabar premjera Vilniuje. Ar jaučiate skirtumus – darbo būdo, santykių, požiūrių, mentaliteto?
- Skirtumų, be abejo yra, bet jie susiję ne su tautomis ar valstybėmis, o labiau su teatrais, kuriuose dirbu.
Darbas dramos teatre su aktoriais nepanašus į darbą operos teatre su solistais, choru ir orkestru. Daug skirtumų galėčiau vardyti, bet netvirtinsiu, kad susiduriu su kultūriniais skirtumais.
Mano darbas labai priklauso nuo to, kokioje erdvėje gaunu dirbti ir kaip dirbama tuose teatruose. Teatrai yra tokie, kokie yra jų vadovai. Kolektyvinei kūrybai labai atsiliepia tai, kaip to teatro direktorius, projekto prodiuseris, net choro vadovas elgiasi ir netgi mąsto, kaip jie dirba kasdien.
Su vienu choru dirbti buvo siaubinga dėl jo nepakenčiamo vadovo. Su kitu choru dirbome nuostabiai – dėl jo puikaus vadovo. Bet su tuo choru turėjome per mažai laiko repeticijoms, nes tas teatras yra suplanavęs pernelyg daug premjerų.
Vienas operos teatras turi fantastišką prodiuserį, kuris išsprendžia visus mūsų keblumus. Kito teatro vadovas yra karštakošis ir jo direktoriavimas yra tragedija teatrui.
Čia, kur dabar dirbu, turiu puikias sąlygas, tai geriausia, su kuo esu susidūrusi. Turiu omeny save, nekalbu už visus. Jie bendradarbiauja, jie tiki tuo, ką mes darome. Todėl ir aš tikiu, kad mes jų nenuvilsime.
- Ar matėte nors kiek Vilniaus?
- Taip, truputį. Ne per daug. Man patiko miestas, labai. Gyvenu senamiestyje, vaikštau. Gražus miestas, gera jame būti. Netgi kitame upės krante buvau, Nacionalinėje galerijoje, Žvėryne. Bet matau ne tiek Vilniaus, kiek norėčiau, nors esu čia kelias savaites. Dirbame užsidarę teatre.
Spektakliuose sutelkia įvairius menus
Danų režisierė, grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja K.Dehlholm vadinama viena ryškiausių šiuolaikinio Europos teatro vizionierių.
„Hotel Pro Forma“ spektakliai ir performansai rodomi teatruose bei muziejuose, miestų aikštėse, kitose kultūrinėse erdvėse visame pasaulyje – nuo JAV iki Singapūro. Spektakliuose K.Dehlholm suvienija vizualiuosius menus, architektūrą, muziką, kiną, literatūrą, mokslą.
Pati K.Dehlholm ir „Hotel Pro Forma“ yra pelnę daugybę prestižinių Danijos ir kitų Europos šalių meno institucijų apdovanojimų.
Spektaklį „Kosmosas +“ su K.Dehlholm ir „Hotel Pro Forma“ kuria Lietuvos menininkai – poetas M.Nastaravičius, kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, muzikos autoriai ir atlikėjai Ernestas Kaušylas, Michailas Skalskis ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai.
„Kosmoso+“ premjeriniai spektakliai Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje – kovo 21 d. 18 val. 30 min., kovo 22 d. 12 ir 17 val., kovo 23 d. 12 val. Numatoma spektaklio trukmė 1 val. 20 min. Bilietai po 35 Lt.
