Gegužę J.Vachtangovo teatras ruošiasi gastrolių į JAV, Izraelį, Didžiąją Britaniją, Italiją. 62 m. R.Tuminas, laikomas vienu garsiausių Maskvos teatro režisierių, neketina pasekti kolega Jonu Vaitkumi ir numatytų spektaklių neatšauks.
„Gal Amerikoje mūsų nepriims? Jei mane vieną įleis, tai scenoje teks pačiam vaidinti. Bus monospektakliai Amerikoje“, – šmaikštavo R.Tuminas.
Supranta situacijos absurdą
J.Vachtangovo teatre R.Tuminas nejaučia įtampos, nors tarp aktorių yra ir rusų, ir ukrainiečių. Teatre, R.Tumino teigimu, į politinius įvykius nereaguojama. Režisierius patikino, kad visi aktoriai supranta absurdišką situaciją, nes Rusijos ir Ukrainos konfliktas tėra didieji politiniai žaidimai dėl įtakos sferų.
R.Tuminas ir anksčiau buvo pastebėjęs menininkų abejingumą politikai. Rusų menininkai, R.Tumino pastebėjimu, nebereaguoja į politinius įvykius, nes šalis didžiulė ir joje nuolat kas nors vyksta.
„Maskva – tarsi atskira valstybė, ji apsaugota, aptverta. Šis miestas – ne gyventi, o dirbti. O politiniai įvykiai – kaip teatras. Jau atsiranda anekdotų apie Rusijos ir Ukrainos santykius. Nuomonės įvairios, o aštrių komentarų negirdėti", - pasakojo R.Tuminas.
Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas R.Tuminas taip pat išmoko nebesijaudinti dėl visų pasaulio nelaimių: „Tiek katastrofų: siaučia cunamiai, dingsta lėktuvai, žūsta žmonės... Reikia mokėti gyventi kaip žydui – į viską žiūrėti kaip į laikiną tarpsnį. Į mirtį – kaip į trumpą sustojimą, į katastrofas – kaip į tragišką atkarpą amžinybės kelyje.“
Grįžo prie režisuotų kūrinių
Režisierius neatsitiktinai cituoja žydų išmintį. Kovo pradžioje J.Vachtangovo teatre jis išleido premjerą „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus.
1994 metais R.Tuminas šią literatūrą apie išnykusį Lietuvos žydų pasaulį buvo inscenizavęs Vilniaus mažajame teatre.
Dauguma maskviečių recenzentų, rašiusių apie naująjį spektaklį, šiltai prisiminė ir ankstesnįjį, matytą arba Lietuvoje, arba Torunės festivalyje Lenkijoje, arba „Baltijskij dom“ festivalyje Sankt Peterburge.
Nesunku buvo prisiminti R.Tumino darbą Vilniuje, nes ir Maskvoje spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ režisierius kūrė su ištikimais bendradarbiais kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Vadinasi, ir Maskvoje žydų kelionės vežimas sukonstruotas iš senų lagaminų, Šmulės Senderio kumelę „vaidina“ ant šono parversta drabužių spinta, o herojai irgi vaikšto vorele linguodami pagal charakteringą „Nusišypsok mums, Viešpatie“ melodiją.
Būtent ankstesnio spektaklio manieros kartojimas suglumino ne vieną vertintoją.
Skurdesnis už originalą
„Nezavisimaja gazeta“ teatro apžvalgininkas Grigorijus Zaslavskis pavadino naująjį R.Tumino pastatymą „Barzdotu anekdotu“, pasigėrėjo aktorių vaidyba, ypač – Viktoro Suchorukovo, vaidinančio Avnerį Rozentalį, kuris iš prekybininko tapo elgeta. (Vilniuje jį vaidino Gediminas Girdvainis.)
„O spektaklis juda nuo vienos protingos žydiškos minties iki kitos“, - pastebėjo G.Zaslavskis ir recenzijos finale ėmė svarstyti: „Apie ką tas spektaklis? Suprantant, kad apie žydus pasakyti ką nors nauja sudėtinga tiek gyvenime, tiek teatre ir kad spektaklis savo ištarmę paskelbė ir net kai ką pridėjo prie režisieriaus gero vardo dar prieš 20 metų, kyla klausimas – kodėl R.Tuminas grįžo prie šitos istorijos? Kur čia, atleiskite už posakį, mažai tinkamą teatrui, – pridėtinė vertė?
Atsakymo taip ir neradau. Paaiškinau sau taip: kiekvienas režisierius, be abejo, turi laisvę, vadinasi, ir teisę kartoti, ką išmokęs. Tiesa, teatre, ne taip kaip mokykloje, kartojimas nėra vertybė. Kartojimas visada skurdesnis už originalą. Tai irgi atleistina. Tik jėgų gaila. Jų išeikvota nemažai.“
Taikus ir neutralus mąstymas
Teatro kritikė Aliona Karas, rašiusi portalui „Rosijskaja gazeta“, palygino „Nusišypsok mums, Viešpatie“ su kitu R.Tumino spektakliu – „Madagaskaru“, vaidinamu Vilniuje. Juk abiem atvejais, kritikės nuomone, režisierius kuria „atminties teatrą, nuosekliai ir vaizdingai prikelia išnykusį lietuvių pasaulį su jo fobijomis, idėjomis, pakylėjimais ir nusivylimais. Taip jis darė savo „Madagaskare“ – spektaklyje pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. (...) Šiame „atminties teatre“ lietuvius galima mylėti ir jų neapkęsti, jais žavėtis, juos ironizuoti ir užjausti... Jie, kaip ir visi, verti įvairiausių jausmų. Bet užteko R.Tuminui pradėti kalbą apie žydų miestelį – ir to laisvo, aistringo, įsimylėjusio ir kritiškai blaivaus požiūrio nebeliko. Vietoje to – iškilmingas, misterinis, tragiškas sakmės dvelksmas“.
A.Karas priminė „įkaitusią šiemečio Maskvos pavasario atmosferą“ ir padarė išvadą, kad R.Tumino premjera su šimtmečių gludintomis tiesomis šiame kontekste „skamba pernelyg neutraliai“. Todėl, kritikės teigimu, „nelauktai ir staigiai susenęs teatras (priminsiu, kad spektaklis skubiai evakuotas iš dešimtojo dešimtmečio pradžios) atrodo esąs ties riba, už kurios – taikus ir jokių principų neturintis teatro ir mąstymo etnografiškumas“.
Švelniai ir su užuojauta
Portale „Novaja gazeta“ Jelena Djakova, prisimenanti, kad ankstesnysis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatymas publikai suteikęs palaimą, su panašiu jausmu aprašo ir dabartinę premjerą: „A.Jacovskio dekoraciją, graudžią ir nuostabią F.Latėno muziką, puikų plastinį ir režisūrinį ano spektaklio piešinį R.Tuminas perkėlė į sceną Arbato gatvėje. Galingą kaip biblinis pranašas ir patriarchas akmentašį Efraimą Maskvoje vaidina Sergejus Makoveckis arba Vladimiras Simonovas. Vandenvežį Šmulę Senderį – Aleksejus Guskovas arba Jevgenijus Kniazevas. Avnerio Rozentalio vaidmenyje – nepakeičiamas Viktoras Suchorukovas (ir tai vienas geriausių jo darbų).
O Ožkelę su varpeliu, Efraimo numylėtinę, vienintelį jo gyvulį ir vienintelę namų gyventoją, vaidina Julija Rutberg. Rytinis melžimas ir beviltiška Ožkelės pastanga kartu bėgti į Vilnių paskui šeimininko vežimą scenoje tampa beveik poros šokiu, primenančiu Marco Chagallo drobes, sukurtas Vitebske.“
J.Djakovos nuomone, R.Tuminas sukūrė šį spektaklį „pirmiausia apie švelnumą ir užuojautą viskam, kas gyvas. Nes kiekviena natūra – nykstanti. Ir kiekvienas neša ant pečių savą vargą“.
Baigdama savo pranešimą autorė priminė, kad kaip tik premjeros laiku R.Tumino ankstesnysis spektaklis „Eugenijus Oneginas“ grįžo iš nepaprastai sėkmingų gastrolių Paryžiuje ir pelnė Maskvoje „Sezono vinies“ apdovanojimą.
„J.Vachtangovo teatras, prasidėjus R.Tumino epochai, be abejonės, grįžo tarp geriausių Maskvos scenų“, – džiaugėsi J.Djakova.
