Kovo 31 dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į išskirtinės koncertų serijos vakarą. Romantinės muzikos šedervrus – Johanneso Brahmso Antąją simfoniją ir Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį fortepijono koncertą čia atliks Kelne reziduojantis Vakarų Vokietijos radijo (WDR) simfoninis orkestras ir jauna rusų pianistė Ana Vinitskaja. Koncertą diriguos J.P.Saraste.
– Jūs vadovavote geriausiems Europos ir JAV orkestrams. Kaip jaučiatės dirbdamas su WDR kolektyvu? Kaip sekasi siekti savo idealų? – paklausiau J.P.Saraste.
– Orkestrų idealai šiandien yra labai skirtingi. Manau, kiekvienas dirigentas palieka savo pėdsaką kurdamas orkestro stilių ir skambesį. WDR kolektyvo laimėjimai – tai mūsų abipusių pastangų ir galimybių rezultatas.
Šis orkestras turi puikią reputaciją šalyje, jo įnašas į Vokietijos muzikos gyvenimą labai vertinamas. Orkestras garsėja vokiečių muzikos atlikimo tradicijomis.
Man visada norėjosi diriguoti vokišką muziką, nors esu suomis, turiu didelę patirtį kaip skandinaviško repertuaro atlikėjas. Tačiau nesu įpareigotas užversti juo vokiečių orkestrą. Grojame daug vokiškos muzikos. Neseniai įrašėme J.Bramso Pirmąją ir Trečiąją simfonijas, o ture tęsime projektą pristatydami šio kompozitoriaus Antrąją simfoniją.
– Pastaraisiais metais Europoje nutraukė veiklą ne vienas radijo orkestras. Pernai didelis triukšmas kilo dėl ketinimo sujungti Pietvakarių radijo („Südwestrundfunk“) du orkestrus Vokietijoje. Jūs buvote tarp 160 pasaulio dirigentų, atviru laišku išreiškusių protestą dėl šio sprendimo. Ar jaučiatės saugūs Kelne?
– Šiais laikais niekas negali būti saugus. Pietvakarių radijo stotis nėra didelė, bet turėjo du orkestrus. Konfliktas kilo dėl unikalaus Baden Badeno orkestro, kuris buvo šiuolaikinės muzikos čempionas – grojo kūrinius, neatliekamus kitų orkestrų. Brutalus jo sujungimas su kitu kolektyvu nutrauktų šią tradiciją. Tačiau, atrodo, tai įvyks, nepaisant mūsų kreipimosi.
Kelno orkestro situacija kitokia: WDR radijo kompanija yra bene didžiausia Vokietijoje ir turi vieną orkestrą, kurio klausytojų auditorija labai gausi. Pavyzdžiui, į koncertus, surengtus Baltijos turo išvakarėse, buvo parduoti visi bilietai.
Žinoma, pastaruoju metu išlaidas tenka mažinti visoms radijo stotims. Tačiau WDR orkestras yra pakankamai saugus finansiškai.
– Vokietijoje dažnas muzikantas įsidarbina orkestre visam gyvenimui. Ar tai netrukdo atsinaujinti, siekti kokybės?
– Tai galėtų būti problema, jei administracija nepaisytų pavojaus signalų. Kita vertus, Vokietijos orkestruose didžiulę galią turi muzikantai. Jei orkestre sveikas klimatas, pokyčiai vyksta abipusio sutarimo keliu. Kaip tik taip yra mūsų atveju: WDR orkestrui būdingas savikritiškumas – tai garantuoja grojimo kokybę.
Iš tikrųjų atnaujinti orkestro sudėtį nepaprastai sunku, nepaisant didžiulių konkursų į laisvas vietas – per paskutinį į vieną vietą antrųjų smuikų „tutti“ grupėje buvo apie 300 pretendentų iš viso pasaulio. Orkestras nori būti tikras dėl kiekvieno naujo savo nario.
Pastaruoju metu dažnai perklausas į Europos orkestrus laimi Azijos muzikantai – jų nemažai ir mūsų kolektyve. Neseniai fantastišką karjerą padarė viena mūsų smuikininkė iš Kinijos – per kelis mėnesius ji perėjo iš pirmųjų smuikų „tutti“ grupės į koncertmeisteres.
Dabar orkestre groja apie 20 tautybių muzikantų.
–Ar toks margumas neturi įtakos ansamblio darnai? – Kaip tik šiuo metu steigiame orkestro akademiją, kuri padės mums įtvirtinti, perteikti jaunimui savo grojimo stilių ir idealus. Galbūt ateityje šioje akademijoje išsiugdysime ir orkestrantų pamainą.
– Jūs pats buvote smuikininkas. Kodėl nesiekėte instrumentininko karjeros?
– Tiesą sakant, dar praėjusiais metais grojau smuiku Felixo Mendelssohno oktete su mūsų orkestro koncertmeisteriais ir solistais – parengėme vieną didelio koncerto dalį, o kitoje dirigavau orkestrui. Tai buvo jaudinamas įvykis. Nesakyčiau, kad blogai jaučiausi. Ypatingais atvejais vis dar galiu pasmuikuoti, bet kasdien nebegroju – keliauju be savo smuiko.
Dirigentui labai naudinga kamerinio muzikavimo patirtis. Ji leidžia geriau suprasti, kiek orkestrantai klausosi vienas kito, kaip bendrauja.
Mano dirigavimo profesoriui Jormai Panulai buvo svarbu, kad į jo klasę ateitų visapusiškai susiformavę muzikai – studijos pas jį trunka tik dvejus trejus metus. Aš įstojau į profesoriaus klasę jau turėdamas smuikininko diplomą. Tik tada iš esmės susitelkiau į orkestro repertuarą ir dirigavimo techniką.
Dirigento karjerai svarbu laiku ir visapusiškai pasirengti, nes ji prasideda staiga. Man turbūt svarbiausi karjeros metai buvo vadovavimas Suomijos radijo orkestrui, kuriame pradėjau savo karjerą, ieškojau savo dirigavimo stiliaus.
– Keliems orkestrams šiuo metu diriguojate?
– Atrodo, šešiems. Prieš metus persikėliau gyventi į Šveicariją, kad būčiau Europos centre, kur šiuo metu turiu daugiausiai darbo. Niekada nebūnu ilgiau kaip savaitę vienoje vietoje.
– Ar lieka laiko mokytis naujos muzikos?
– Vokietijos radijo orkestrai užsako daug naujų kūrinių kompozitoriams, rengia šiuolaikinės muzikos serijas. Aš dalyvauju tokios serijos „Musik der Zeit“ koncertuose Kelne, seku šiuolaikinės muzikos pasaulio naujienas. Prieš kelias savaites Vienoje dirigavau kompozitoriaus Friedricho Cerha‘os monumentalaus kūrinio trigubam orkestrui premjerą.
Muzika visada buvo labai svarbi vokiečių kultūros, tapatybės dalis, kaip ir Suomijoje. Pastebėjau, kad kultūrose, kurios neturėjo didžių komozitorių, į šiuolaikinę muziką žvelgiama kur kas abejingiau.
Siekiant savo tapatybės labai svarbu puoselėti kultūrą, muziką, literatūrą, kitus menus. Tai neturi nieko bendro su nacionalizmu, tik kuria sveiką klimatą šalyje.
– Gyvenimas jums šypsosi, ar ne?
– Nemanau, kad muzikų gyvenimas yra lengvas. Tačiau šiame etape sukaupta patirtis man jau leidžia jaustis pakankamai laisvam. Žinau, ko noriu ir kaip to siekti geriau negu anksčiau, todėl gyvenimas tapo kryptingesnis ir ramesnis.
