- Pastaruoju metu jus labai sunku pagauti Lietuvoje, o ir interviu beveik nebeduodate. Kas vyksta jūsų gyvenime? Kodėl daugiau tylite nei kalbate? - pasiteiravau A.Cholinos.
- Aš ne prieš interviu, tik norisi nepaviršutiniškų pokalbių. Ir veikti turbūt svarbiau negu kalbėti. Dabar daugiau laiko praleidžiu Maskvoje, nors būnu ir Lietuvoje, grįžtu į savo spektaklius. Štai ir dabar Vilniuje repetuoju spektaklį ''Ana Karenina'' su naujais artistais. Jį rodysime gegužės 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
- „Aną Kareniną“ A|CH teatre pastatėte 2010 metais. Jis vis dar rodomas ir puikiai lankomas, tačiau žiūrovai neabejotinai pasiilgo naujo jūsų kūrinio. Ar jūs nepasiilgote lietuvių publikos, savo trupės?
- Žinoma, kad pasiilgau. Mielai dirbčiau Lietuvoje, norėčiau statyti ir baletus, ir operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Sakiau tai ne sykį, bet kvietimo dirbti nesulaukiu.
Pastarąjį kartą gavau kvietimą ten statyti spektaklį 2011-aisiais, po 15 metų pertraukos. Tiesa, kvietimas nebuvo asmeninis – man reikėjo pastatyti spektaklį vietoj kito baletmeisterio, su kuriuo teatrui nepavyko susitarti. Taip atsirado baletas „Barbora Radvilaitė'', kuris su dideliu pasisekimu rodomas iki šiol.
Deja, šiuo darbu mūsų bendradarbiavimas su teatru ir baigėsi. Vis dėlto galioja taisyklė, kad savo šalyje pranašu nebūsi. Veikla A|CH teatre, kuris nėra valstybės finansuojama struktūra, tiesiogiai priklauso nuo pinigų ir artistų, dirbančių valstybiniuose teatruose, galimybių. Mūsų teatras iki šiol yra tik pavadinimas – neturime nei patalpų repetuoti, nei scenos. Todėl natūralu, kad esu ten, kur mane vertina ir siūlo geriausias sąlygas. Šiuo metu tai yra Maskvos J.Vachtangovo teatras.
- Neseniai paskelbėte artistų paiešką Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad statysite naują spektaklį?
- Skelbiau atranką, nes norėjau susipažinti su žmonėmis, kurie pageidautų su manimi dirbti. Labai malonu, kad atsiliepė tikrai daug artistų. Į susitikimą kviečiau tik tuos, kurių visai nepažįstu, jų atėjo net septyniasdešimt! Visų duomenis užregistravome A|CH teatre, visiems pasižiūrėjau į akis, visus įsiminiau. Žinau, kad su dauguma dar tikrai susitiksime.
- Sakoma, kad tikras režisierius turi parengti bent po vieną premjerą per metus. Jūs dažniausiai sukuriate po kelis spektaklius. Bendradarbiaujate ir su Rimu Tuminu – kuriate choreografiją jo spektakliams J.Vachtangovo teatre Maskvoje. Kaip ir neturime dėl ko jums priekaištauti. Bet vis dėlto: kada įvyks nauja jūsų premjera Lietuvoje?
- Taisyklių mene nėra. Aš niekada negyvenau pagal planą, jo net neturiu. Žinau, kad viskas bus taip, kaip turi būti, ir kad mintis ateis tada, kai ji turės galimybę išsipildyti. Dar niekada nebuvo kitaip! Todėl niekada neskubinu situacijos, esu atvira, gyvenu ir klausausi savęs. Žinau, kad man būtų įdomu pastatyti tai, ko dar nestačiau – operą, miuziklą, dramos spektaklį. Norėčiau būti universali režisierė. Jeigu jaučiu savyje tas galimybes, vadinasi, taip ir bus.
- Kokias kūrybines mintis puoselėjate?
- Tokių mano galvoje nėra. Aš tiesiog gyvenu, stebiu žmones, situacijas, jas analizuoju. Vieną dieną išsikristalizuoja klausimas, problema, apie kurią norisi pakalbėti su kitais žmonėmis. Tada atsiranda literatūrinė medžiaga, muzika ir pats spektaklis. O kartais būna atvirkščiai - kokia nors smulkmena atveda iki vizijos.
- Ko jums labiausiai trūksta būnant ne Lietuvoje?
- Pačios Lietuvos. Gera gauti galimybę įvertinti savo šalies privalumus. Lietuvoje nuostabi gamta, švarus oras, jauki miestų architektūra, skanus maistas. Čia taip gera grįžti! Norėtųsi ir pasilikti. Bet - laikas parodys.
