Apie savo studijas, debiutą ir pasaulinę premjerą papasakojo Latvijos teatro „Dirty Deal“ režisierius Girtis Solis ir britų artistė Tamar Broadbent.
- Kaip atsirado „Dirty Deal“ teatras? - pasiteiravau G.Solio.
- 2004 metais baigiau studijas ir turėjau įsidarbinti valstybiniame lėlių teatre, bet su bendrakursiais nutarėme, kad norime steigti savo nepriklausomą teatrą. „Dirty Deal“ tuo metu buvo populiari kavinė, kuri turėjo tinkamas patalpas. Pasikalbėjau su savininkais ir jie sutiko pasidalyti erdve. Taip po truputį ir pradėjome.
Negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku. Pamažu prisidėjo daug suinteresuotų, talentingų žmonių, kurie ir pastatė šį teatrą ant kojų. Dabar „Dirty Deal“ yra vienas iš kelių nepriklausomų Rygos teatrų, garsėjantis eksperimentiniais spektakliais. Džiaugiuosi, kad buvau jame nuo pradžių ir turėjau galimybę kurti.
- Festivalis „Tylos!“ skirtas baigiamiesiems studentų darbams ir nepriklausomiems debiutams pristatyti. Pačiam teko studijuoti keliose skirtingose šalyse. Ar skyrėsi studijų kokybė ir įgyta patirtis, praktinės žinios?
- Aš baigiau Kultūros akademiją Latvijoje, o po to studijavau teatro mokykloje Bialystoke Lenkijoje. Skirtumas buvo didžiulis. Lenkijoje, be abejo, ir rinka didesne, bet įspūdį paliko tai, kad ten į studijas žiūrima koncentruotai. Bialystoke, kuris tokio dydžio kaip jūsų Šiauliai, yra trys skirtingi teatrai. Jie natūraliai kuria bendruomenę, skatina produktyvumą ir įvairovę.
Taip pat atsakingai ten žiūrima į specializacijas. Mano sritis – lėlininkystė ir būtent Lenkijoje gavau daugiausia žinių bei patirties.
Latvijoje visko mokoma bendriau – Kultūros akademijoje ruošiami ir teatro, ir muzikos, ir šokio profesionalai, todėl srities specializacija ne tokia ryški.
Studijuodamas Bialystoke susipažinau su studentu iš Izraelio, kuris pasakojo, kad jų šalyje studentai stoja ne į tam tikrą specialybę, o į bendrą meno mokyklą ir turi gali pasirinkti dominančią sritį jau studijuodami. Štai ir jis pradėjo nuo animacijos, paišymo, o baigė studijas kaip lėlininkas.
Manau, kad tai irgi labai geras formatas, nes žmonės, ką tik baigę mokyklą, gal ne visai supranta, ar jų trokštama profesija yra išties tai, ką jie sugebės ir norės daryti ateityje. O toks būdas leidžia įsigilinti ir pabandyti viską po truputį.
- Ar atsimenate savo debiutą? Koks jis buvo?
- O taip. Tai buvo dar studijų Latvijoje metais valstybiniame lėlių teatre. Su geru draugu pastatėme spektaklį pagal švedų autorės Barbro Lindgren istorijas vaikams. Buvo labai jaudinantis momentas. Aš ir vaidinau, ir režisavau. Į pirmąjį darbą tiek visko sudėjau, kad po to kritikai sakė, jog iš to bent penkis skirtingus spektaklius galima buvo pastatyti. (Juokiasi.) O man tai skambėjo kaip komplimentas.
Dar ir dabar vis prisimenu tą spektaklį ir jo motyvus ar idėjas vis ketinu panaudoti ateities projektuose. Todėl nemanau, kad tai buvo prisvilęs blynas. Atvirkščiai, didžiuojuosi savo drąsa ir įžūlumu, tą debiutą laikau labai naudingu.
- Ko galėtumėte palinkėti Lietuvos debiutantams? Gal turite kokių nors patarimų?
- Svarbiausia – nesustoti vietoje. Teatro pasaulis labai platus, daug įdomių dalykų vyksta Prancūzijoje, kitose Europos šalyse. Manęs asmeniškai nedomina posovietinės temos, kurių gausu Latvijoje, Lenkijoje ir turbūt Lietuvoje. Juk yra ir kitokių žanrų, formų, sprendimų.
Linkiu jaunimui judėti, tyrinėti, jei tik gali – važiuoti, nors ir trumpam. Tai nebūtinai turi daug kainuoti, yra tūkstančiai nemokamų vasaros stovyklų, mokymų ir t.t. Linkiu pasinaudoti esamomis galimybėmis.
- „Tylos!“ festivalyje pristatysite savo režisūrinį darbą „Hero Of The Day“. Apie ką jis?
- Tai spektaklis apie televizijos įtaką, o gal net žalą žmogaus gyvenimui. Jame susipins lėlės ir tikri aktoriai, nes juk realybės šou laikais labai sunku suprasti, kas yra tikrasis žmogus, o kas tik iškamša.
Aš pats dirbu televizijoje, kuriu reklamas, matau tą virtuvę iš vidaus, todėl ši tema jau seniai sukosi mano galvoje. Televizija šiandien kovoja su internetu dėl auditorijos dėmesio, bet metodai, kuriuos jie naudoja, mano nuomone, yra labai rizikingi, neatsakingi. Būtent apie tai ir kalbame spektaklyje. Šiuo metu jis yra statomas, repetuojame, todėl apie konkretų formatą dar nepasakosiu. Norėčiau sakyti, kad tai bus komedija, bet neišvengsime ir tragiškų elementų.
- Ar laukiate pasirodymo Lietuvoje?
- Net labai! Bus išties įdomu, nes juk ir mes būsime debiutantai. Pirmąkart tenka spektaklio premjerą rodyti užsienio šalyje. Nekantrauju pats pamatyti ir jūsų publikai pristatyti savo darbą.
* * *
- Koks buvo jūsų muzikinis kelias, kodėl susidomėjote komedija? - paklauysiau Tamar Broadbent, monomiuziklo „All By My Selfie“ kompozitorės ir atlikėjos.
- Pirmąjį miuziklą sukūriai dar tuomet, kai studijavau anglų kalbą Bristolio universitete. „Pierced“ buvo tikra sėkmė, jis pasakoja apie penkių paauglių vasarą iškart po mokyklos baigimo, apie tai, kaip jie beprotiškai ir kartais be reikalo pameta galvą vienas dėl kito, apie tai, kaip pirmąkart smagu ir baisu gyventi be tėvų priežiūros, apie svajones pateikti į „X Faktorių“, apie socialinių tinklų vergiją. „Pierced“ buvo parodytas Londono publikai ir sulaukė puikių atsiliepimų. Pagrindinė daina „17 Drafts“ laimėjo keletą nominacijų per miuziklų apdovanojimus. Dar dvi mano dainos dalyvaus nacionaliniame konkurse šiais metais, o po finalo skrisiu tiesiai į Vilnių – bus smagi savaitė!
Praėjusią vasarą dalyvavau Edinburgo festivalyje su savo pirmuoju solo šou „Almost Epic“ – tai kol kas didžiausias mano laimėjimas. Dažnai koncertuoju kaip komediantė Londono teatruose, kabaretuose, miuzikluose ir nuolat dalyvauju įvairiuose seminaruose, meistriškumo kursuose, įsiveliu į kūrybinį bendradarbiavimą su kitais Londono artistais.
Mane visąlaik domino muzikinė komedija, tai mano sritis. Patinka pasakoti linksmas istorijas, nebijau pasijuokti iš savęs ir prajuokinti publiką. Labai džiaugiuosi, kad dirbu tai, ką mėgstu.
- Muzikinis teatras kol kas ne itin paplitęs Lietuvoje. Papasakokite daugiau apie šį žanrą, ar jis populiarus Didžiojoje Britanijoje?
- O taip, muzikinis teatras čia tikrai populiarus. Tiesa žmonės dažnai šį žanrą sieja su didžiuliais Vest Endo spektakliais, rankų papurtymais ir „Liūtu Karaliumi“. Naujasis muzikinis teatras ar jo banga, kuriai aš atstovauju, visai ne toks. Ne toks populiarus, bet daug turtingesnis ir įdomesnis!
Londone gyvena daugybė kompozitorių, kurie geba kurti naujus, jaudinančius kūrinius, o ir žiūrovai vis labiau domisi šiuolaikinėmis kompozicijomis. Didžiojoje Britanijoje, kaip, ko gero, ir visur, sudėtinga gauti privataus kultūros projekto finansavimą. Tačiau matyti prošvaisčių, atsirado organizacijos „Mercury Musical Developments“ ir „Perfect Pitch“, kurios padeda jauniems kūrėjams. Taip pat vyksta konkursai ir Kultūros taryba teikia finansavimą. Pastatyti spektaklį Londone ypač brangu, čia reikia išmonės ir talento, išlieka stipriausi.
- Kuo išskirtinės Didžiosios Britanijos teatro mokyklos? Kokie jūsų studijų prisiminimai?
- Baigiau Centrinę kalbos ir dramos mokyklą, apie kurią liko tik šilčiausi prisiminimai. Turėjau puikius vaidybos mokytojus. Manau, kad visos teatro mokyklos naudingos tik tiek, kiek tu pats sugebi iš jų pasiimti, net nekalbu apie praktinius įgūdžius.
Man labai svarbu pažintys, ryšiai ir draugai, kuriuos susiradau būtent studijuodama. Jei būčiau buvusi viena, turbūt nebūčiau tiek pasiekusi. Smagu, kai kas nors dirba kartu, nuolat įkvepia.
Be abejo, priemonės, kurias mokykla suteikia, taip pat turi daug reikšmės. Pavyzdžiui, studijuodama Bristolio universitete galėjau naudotis visa jų teatro infrastruktūra, paslaugomis – tai neapsakoma patirtis. Svarbu ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje baigęs mokyklą ir toliau gali tobulėti. Kiekviename didesniame miestelyje rasi įvairių kursų, būrelių. Štai aš ką tik baigiau klounų kursus! Svarbu nuolat ugdyti savo įgūdžius.
- Ar atsimenate savo artitstinį debiutą? Koks jis buvo?
- Aš labai daug vaidinau vaikystėje dramos būreliuose, todėl negaliu atsiminti to tikrojo debiuto. Užtat labai aiškiai pamenu savo pasirodymą Ediburge (tarptautiniame „Fringe“ festivalyje. – Aut.) ir pirmą kartą, kai teko vaidinti televizijos studijoje. Tai buvo nenusakoma patirtis ir aš nė už ką to neiškeisčiau, kad ir kaip tuo metu drebėjo kojos.
Neseniai dirbau su Michael Palinu iš „Monty Python“ ir buvau nustebusi, kad net ir jis, būdamas toks patyręs aktorius, jaudinosi prieš lipdamas į sceną. Tai tik nuramino, kad visai normalu, jei jaudulys niekada nedingsta. Atvirkščiai, tik įrodo, kad tau rūpi tai, ką darai. Aš kartais nesuprantu, ar tas drebulys prieš pasirodymą yra nervinis, ar iš džiaugsmo! Kad ir kaip ten būtų, reiktų labiau sunerimti, jei prieš debiutą nelinktų kojos – artistui reikia tos energijos!
- Lietuvos publikai pristatysite dar niekur nerodytą savo monomiuziklą. Papasakokite plačiau apie „All By My Selfie“.
- „All By My Selfie“ tai dainų rinkinys apie šiuolaikinio gyvenimo absurdą. Šiame miuzikle Tamara yra vieniša Jegerbombų kapitonė, kasnakt gėdingai važiuojanti metro namo ir ieškanti draugų savo „Facebook“ paskyroje. Miuziklas pasakoja, kaip socialinės medijos šiandien nulemia tai, kas esame, kaip mes save matome ir kokius santykius mezgame su aplinkiniais.
Tamara stebi, kaip romantika ir meilė mutavo, palyginti su ikikompiuterine era, ir kaip, velniai rautų, nuspręsti, kuo būti ir ką veikti su tokiu nuolat stebimu ir įamžinamu gyvenimu. Tai smagus, gerai nuteikiantis šou, iš kurio išeisite šypsodamiesi ir niūniuodami!
- Ko palinkėtumėte debiutantams, kurie šiemet pasirodys „Tylos!“ festivalyje?
- Mėgaukitės! Kiekviena akimirka, kurią darai tai, ką mėgsti, yra šventa! Taip pat patarčiau neskubėti susitupėti: darykite kuo daugiau ir kuo įvairesnių dalykų, kad suprastumėte, kas yra ta siaura niša, kurioje jūs geriausiai save realizuojate. O tai supratę imkitės tos veiklos iš pagrindų. Visuomet tikėkit savo jėgomis ir nepasiduokite, nelaukite, kol žmonės pasiūlys jums vaidmenį. Dirbkite dieną naktį ir patys aktyviai ieškokite galimybių, kitaip sakant, patys tieskite savo kelią.
- Ar laukiate pasirodymo„Tylos!“ festivalyje?
- Dar ir kaip! Niekada neteko vaidinti už savo šalies ribų, kitakalbei publikai! Bus tikras iššūkis. Tikiuosi, kad žmonės mane supras. Tikrąja to žodžio prasme! (Juokiasi.) Negaliu sulaukti, kol atvyksiu į Lietuvą, susitiksiu su dalyviais ir publika, pamatysiu Vilnių, na ir jūsų alaus paragausiu!
G.Solio spektaklio „Hero Of The Day“ premjera „Tylos!“ festivalyje gegužės 22d. T.Broadbent monomiuziklas „All By My Selfie“ - gegužės 20d.
