J.Vaitkus sukakčių viešai nešvenčia, tačiau šia proga sutiko pasikalbėti apie savo mokinius ir mokymą. Mat prieš 40 metų jis ėmėsi ir pedagoginės veiklos, rašo „Lietuvos rytas“.
– Jūsų išauklėtų teatro artistų, aktorių ir režisierių sąrašas labai gausus – keli šimtai auklėtinių Lietuvoje, JAV, Norvegijoje. Kuri auklėtinių karta jums brangiausia?
– Pirmą savo studiją subūriau 1974 metais, kai dirbau Šiaulių dramos teatre. Su auklėtiniais parengėme spektaklį „Mūsų žaidimai“, rodėme jį scenoje. Taip pat jie vaidino mano spektaklyje „Lopšinė“.
1985 m. mano studentų laida man itin brangi: Diana Anevičiūtė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Tauras Čižas, Ingeborga Dapkūnaitė, Virginija Kelmelytė, Arūnas Sakalauskas, Ramunė Skardžiūnaitė.
Atsimenu visų savo mokinių vardus ir pavardes, nors jų buvo keli šimtai. Bent Lietuvoje – tikrai. O I.Dapkūnaitės kursas buvo pirmas mano kursas, išleistas Lietuvos konservatorijoje, dabartinėje Muzikos, teatro ir kino akademijoje. Į jį įdėta daugiausia darbo ir vilčių.
Tai buvo mano darbo Kauno dramos teatre pradžia. Mačiau, kad teatrui reikia šviežio kraujo.
Iš tiesų auginau teatrui „duobkasius“, savotiškus savo įpėdinius. Vėliau, kai persikėliau į Vilnių, daugelis jų irgi perėjo į Lietuvos akademinį (dabar Nacionalinį) dramos teatrą.
Ne visi, kuriuos mokiau, gali vadintis mano mokiniais. Tai jie privalo nuspręsti, kieno jie mokiniai ir ką tai jiems reiškia.
– Jūsų mokytojo Zinovijaus Korogodskio, pas kurį studijavote Leningrade, šūkiai buvo: „Čia teisybės nėra“, „Esi tiek vertas, kiek nuveikei čia“, „Nesutinki – pasitrauk“ ir „Suklupusį – pastumk“. O kaip dirbate jūs?
– Pedagoginiame darbe paisau principų, bet galbūt jie nėra tokie kategoriški. Kartais būsimo aktoriaus neprivalu mokyti abėcėlės, nuo mikrobų ir gyvulėlių gyvenimo vaizdavimo. Dažnai pasitaiko, kad būsimi aktoriai jau būna subrendę gyvenimui dramoje, scenoje.
Siekiu, kad mokymasis išprovokuotų aktoriaus kūrybinį protrūkį, kokybinį šuolį, kai artistas pradeda suvokti, kas yra scena ir kaip valdyti žiūrovą.
Nematau didelio skirtumo tarp savo mokinių sovietmečiu ir dabar. Be to, šią profesiją renkasi šiek tiek kitokie žmonės nei dauguma. Dabar aktoriaus profesijos patrauklumas, reputacija šiek tiek pašliję, bet dėl to ir mes patys kalti.
Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę.
Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti – pavyzdžiui, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje.
Dabar aplink daug dirbtinumo ir mažai tikrumo. Todėl ypač vertinga, kai tai suteikia aplinka, šeima. Tokie žmonės jautresni ir kūrybingesni. Gal jie iš pradžių ne tiek daug žino, bet svarbu, kad siela būtų apnuoginta.
– Tarp teatro profesijos mokytojų ir mokinių dažnai susiklosto artimi, šilti santykiai. Taip pat pasitaiko, kai mokinys išduoda mokytoją. Ar esate patyręs tokių išdavysčių?
– Pasitaikydavo, kai kas nors iš auklėtinių ką nors pasakydavo arba padarydavo ne laiku ir ne vietoje, bet išdavysčių nebuvo. Stengiuosi išlaikyti atstumą tarp savęs ir mokinių.
Ir mokinys, ir mokytojas nuolat keičiasi. Kiekvienas išsiskyrimas numato kitą susitikimą. Staiga aplanko jausmas, kad dera prisiminti vieną ir kitą, jį pakviesti. Svarbiausia net ir išsiskyrus neprarasti vidinio ryšio. Su daugeliu savo buvusių mokinių aš tą ryšį nuolat palaikau.
– Šiuo metu madinga kritikuoti Konstantino Stanislavskio sistemą, kurią daugelis painioja su bolševikine ideologija. Jūs irgi mokėtės pagal K.Stanislavskio sistemą. Ar jos verta išsižadėti?
– Mes visi esame psichologinės būtybės, o teatre psichologija, kurią išpažino ir K.Stanislavskis, mums natūraliai būdinga.
Kitas dalykas, kad toji psichologija teatre gali pasireikšti labai įvairiais būdais. Didžiausią žalą bet kuriam metodui daro blogi mokiniai. Tie, kurie tą metodiką išnarsto po kauliuką, išdrenuoja ją taip, kad ji virsta lego kaladėlėmis.
Tokių blogų mokinių yra ir tarp Jerzy Grotowskio, ir tarp Antonino Artaud sekėjų. Nedera pamiršti, kad K.Stanislavskis pirmiausia buvo puikus aktorius, o jo sistema pagrįsta menine intuicija.
Kiekvienas konkretus atvejis – ar statai naują spektaklį, ar auklėji naują studentų kursą – reikalauja naujų metodų ir priemonių, standartinės instrukcijos čia negali būti.
– Festivalyje „Tylos!“ šią savaitę vaidins naujausia jūsų auklėtinių karta (kino aktorių kursas). Taip pat šiuo metu jūs rengiatės rinkti naują aktorių ir režisierių kursą akademijoje. Ar nekyla pagunda įkurti nepriklausomą kūrybinę grupę?
– Idėja turėti nepriklausomą teatrinę trupę patraukli, bet ji atsimuša į mūsų gyvenimo realijas. Kad toks kolektyvas galėtų kurti, pirmiausia reikia būstinės. Panašus dabar egzistuojantis Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“.
Jei tokios sąlygos būtų įmanomos, pasikviesčiau ne tik vieno kurso auklėtinius, bet ir savo vyresnių mokinių. Tokį projektą įgyvendinti būtų labai įdomu. Aš tik nežinau, ar man pakaktų pasiryžimo ir jėgų.
Mūsų teatrinė sistema, mano manymu, plačiąja prasme išties stokoja teatrinės pedagogikos. Repertuariniai teatrai negali normaliai veikti be nuolatinės režisūrinės ir pedagoginės priežiūros.
Dera nuolat stebėti, kaip aktoriai vysto savo vaidmenis, kad neapaugtų štampais. Be nuolatinės režisiūrinės priežiūros teatrai praranda gyvybę. Anksčiau, kai teatrams vadovavo patyrę teatro pedagogai Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė, Henrikas Vancevičius, jie nuolat prižiūrėjo savo spektaklius ir aktorių vaidmenis juose.
Dabar to nėra, ir tai rimta spraga.
J.Vaitkus – įdomių teatro kūrėjų mokytojas
* J.Vaitkus yra pelnęs „Kristoforo“ apdovanojimą (1996 m.), Nacionalinę premiją (2003 m.), dukart tapo Auksinio scenos kryžiaus laureatu (2008 ir 2013 m.).
* Režisierius pastatė per 70 dramos spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, penkias operas ir šešis kino filmus.
* Lietuvos konservatorijoje J.Vaitkus išleido aktorių kursus 1992 ir 1993 metais, šios laidos padovanojo lietuvių teatrui visą būrį garsių aktorių, taip pat režisierius O.Koršunovą ir G.Varną. J.Vaitkus iki šiol dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jo studentai vaidina LNDT spektaklyje K.Binkio „Atžalyne“.
* Režisierius dėstė Bostone (JAV), 1993–2002 m. Norvegijoje su Oslo teatro akademijos auklėtiniais pastatė devynis spektaklius.
