Šokio kritikė, geriausia šiuolaikinio šokio erdvės atstovė, rašiusi, steigusi ir palaikiusi centrą ir kitas organizacijas, stebėjusi, fiksavusi. Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentė, puiki vaikų literatūros žinovė. Nuo aštuonerių šokusi klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyvo „Polėkis“ vaikų studijoje (koks geresnis pavadinimas būtų jai pritikęs, jei ne „polėkis“?). VU komunikacijos fakulteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė – jos paskaitų galima pavydėti tiems, kurie jos klausėsi – itin gyvų ir išraiškingų (praturtintų šokio pozicijų pavyzdžiais), be galo informatyvių. Atmintis buvo labiau nei fenomenali, nuo teorinių žinių iki legendinių šokėjų gyvenimo faktų.
Ji buvo ne pedagogė, o Mokytoja – savo patarimais šokio kūrėjams, festivalių rengėjams, savo recenzijomis „Lietuvos ryto“, „Kultūros barų“, „Menų faktūros“ ir daugelio kitų leidinių skaitytojams. Dažnai – su nuostabiomis sparnuotomis frazėmis, nes be humoro dozių ją sunku būtų įsivaizduoti.
Vita, nes gyva. Nes jos buvo daug, nes nieko nespėdavo, nes visur norėjo: redaguodama dance.lt, ekspertuodama, keliaudama po festivalius ir juos aprašydama, rengdama programas mokymo įstaigoms ir šmaikščius pamokymus bibliotekininkams. Be abejo, „Facebook“ lankytojai pasiges jos nuolat (o tą kada spėdavo?) postintų kačių nuotraukų, bet tai – menkiausias nuostolis. Kaip kam, tikriausiai ji pareplikuotų.
Visada skubanti, vėluojanti ir visada užtrunkanti; atsisveikino, bėga, bet dar pusvalandį prašnekės nuo slenksčio apie vieną ar kitą įvykį. Nežinau, ar kas su ja nerasdavo kalbos, nes tai buvo labai įdomu, sąmojinga ir gyva. Kalbų daug, galima dabar tik gailėtis, kad – ne per daug, bet taip jau būna beveik visada, kai dažnai patys vėluojame. Įdomu, kur – ne pasikalbėti su žmogumi, o „parašyti projektą“, „priduoti ataskaitą“? Vardan ko? „Išeidama nepamiršk išeiti“, kartą pajuokavau. Vita nepamiršo, bet nemaniau, kad taip. Vėlgi – netyčia, bet pamokydama.
Ir visa tai galima, deja, sumuoti. Tikrai ne premijomis (jų buvo ne per daugiausia, o jos CV, kurio neatnaujindavo, įrašyta tik 2004 m. LR Kultūros ministerijos premija už šokio publikacijas). Svarbiausią – ir finalinį akcentą, lyg atsidėkodama, jai padėjo šokio ir teatro bendruomenė – kaip kas galėjo ir žinojo: savo pinigais už slaugą ir neapsimestiniu rūpesčiu. Šiandien tai – daug, tai sako, kad mums rūpi, ir galiausiai – kad galime, kiek galime, padėti. Ačiū už tai, Vita.
Ir lengvo tau polėkio. Nepamenu, kuri iš vaikiškų knygų tau buvo gražiausia, bet man patogiau bus įsivaizduoti, kad tu tiesiog išskridai kaip Merė Popins. Nes pasikeitė vėjas.
Pokalbį su Vita apie šokį skaitykite čia.
Menų faktūra, 2014 06 11 ... Atsisveikinimas su Vita Mozūraite – birželio 13 d., penktadienį, nuo 13 iki 16 val., Laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“, Ažuolyno g. 10, Vilnius.
