Savo mintimis apie „Queen“ muzikos universalumą bei didžiausius įkvėpimo šaltinius dalijasi koncerto solistės, seserys Saulė ir Rūta Rinkevičiūtės.
- Kas jums yra „Queen“ ir jų muzika? Kokį vaidmenį ši grupė suvaidino jūsų gyvenime?
Saulė Rinkevičiūtė: Aš užaugau su „Queen“ muzika. Dar mokykloje tai buvo viena mėgstamiausių mano grupių. Atsimenu, kaip važiuodama savo pirmuoju automobiliu garsiai dainuodavau „Somebody to Love“. Automobilis seniai kitas, tačiau daina vis ta pati.
Rūta Rinkevičiūtė: Grupė „Queen“ man pirmiausias siejasi su Fredy Mercury, vienu talentingiausių visų laikų muzikantu. Jo muzika ypač melodinga ir puikiai skamba atliekama tiek orkestro, tiek solistų. Labai džiaugiausi, kad būtent man buvo suteikta galimybė atskleisti šį nuostabų T.ashifo kūrinį.
- „The Queen Symphony“- daugiausia kartų orkestro atliktas kūrinys. Kur semiatės įkvėpimo? Kuo skiriasi kiekvienas koncertas ar kaip užaugote nuo pirmojo koncerto?
R.R.: Dabar pirmasis atlikimas man primena ne visai iškepusį blyną.
S.R.: Tada, prieš daug metų, be galo apsidžiaugiau, kai pirmą kartą sužinojau, kad sukurta simfonija pagal „Queen“ muziką. Tai, kad visos gražiausios dainos sudėtos į klasikinę formą, pritaikytos klasikinei orkestro sudėčiai be balso ir ritmo grupės, mane suintrigavo. Bet kai išgirdau, likau sužavėta kompozitoriaus talento. Tai, kad viena gražiausių dainų „Who Wants to Live Forever“ parašyta būtent smuikui solo, mane labai nudžiugino ir užkrovė nemenką atsakomybę. Žinoma, aš tą dainą puikiai žinojau. Bet kartu ir bijojau – kaip perteikti tai, ką norėjo pasakyti „Queen“, tai, ką pati jaučiu klausydamasi šios dainos?
R.R.: Kiekvieną kartą grodama atrandu ką nors nauja, keičiuosi pati, keičiasi ir mano atlikimas, mintys ir jausmai sugula į vientisą vaizdinį.
S.R.: Dabar eidama į sceną atlikti „The Queen Symphony“ jaučiuosi laisva, galvoju ne apie natas, bet tik apie tai, kaip perteikti savo jausmus klausytojams. Man pačiai ši simfonija labai patinka, ji jaudina ir įkvepia.
R.R.: Šį kūrinį smagu groti kiekvieną kartą, tiesiog svarbu mylėti tai, ką darai.
S.R.: Galima sakyti, kad įkvėpimo semiuosi iš savo gyvenimo. Prieš dvejus metus man grojant scenoje „Who Wants to Live Forever“, šį pasaulį paliko mano močiutė. Mes buvome labai artimos. Grojau ir labai sunkiu gyvenimo laikotarpiu. Mano smuikas verkė – verkė ir klausytojai.
- Esate klasikinės muzikos atlikėjos, užaugote supamos klasikines muzikos, tačiau šiuo metu dalyvaujate ir kito žanro projektuose. Kas nulėmė tokį posūkį: smalsumas, naujų išraiškos būdų ieškojimas? Ar galima būtų teigti, kad „The Queen Symphony“ buvo savotiška viso to pradžia?
R.R.: Tikrai taip, su „The Queen Symphony“ prasidėjo mano naujas gyvenimo tarpsnis, tada susimąsčiau, kad man patinka įvairių žanrų muzika, ėmiau ieškoti, klausytis, groti, dainuoti...
S.R.: Susipažinusi su T.Kashifo „The Queen Symphony“ pajutau, kad ir populiarioji muzika gali puikiai skambėti klasikiniu stiliumi. Šiuo metu dalyvauju daugelyje projektų ir būtent „The Queen Symphony“ yra pavyzdys, kaip galima profesionaliai akademinius instrumentus panaudoti populiariųjų žanrų kūriniuose. Manau, šitaip pritraukiame daugiau klausytojų, skatiname žmones, kurie neina į klasikinės muzikos koncertus, susipažinti ir su kita simfoninės muzikos puse.
Todėl su seserimi rengiame daug panašaus pobūdžio projektų. Tai įdomu, profesionalu, nauja, o svarbiausia – patrauklu klausytojams. Man tikroji muzika yra ta, kuri gydo, įkvepia, žadina emocijas, yra profesionali. Kad ir kokio žanro būtų.
R.R.: Neverta griežtai savęs riboti bet kokioje gyvenimo srityje. Svarbu, kad žmogus darytų tai, kas jam patinka ir būtų laisvas.
T.Kashifo „The Queen Symphony“ birželio 20 d. 20 val. Vilniaus paveikslų galerijos kieme. S. ir R.Rinkevičiūtės, violončelininkė Vita Šiugždinienė, Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis) ir Lietuvos valstybiniu simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Simfonijos muzikiniam audiniui naudojamos garsiausios grupės dainos: „Champions“, „Rock You“, „Show Must Go On“, „Love of my Life“, „Who Wants to Live Forever“ ir kt.
