- Kaip kilo sumanymas G.F.Händelio odę „Aleksandro puota“ paversti operos spektakliu ir jį pastatyti bendradarbiaujant Budapešto menų rūmams ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui? - pasiteiravau C.Kaelio. - Esu teatro ir kino režisierius, bet jau treji metai vadovauju Budapešto menų rūmams. O tai – ne tik teatras, bet ir menų centras. Turime 1700 vietų Nacionalinę Belos Bartoko koncertų salę, 460 vietų Festivalio teatro salę ir šiuolaikiniam menui skirtą Ludwigo muziejų. Šie trys dariniai yra viename pastate – esame didžiausias tokio tipo menų centras Vidurio Europoje.
Jau seniai esu pažįstamas su LNOBT generaliniu direktoriumi Gintautu Kėvišui. Nuolat susitikdami Tarptautinės atlikėjų menų asociacijos (ISPA), Tarptautinės menų vadybininkų asociacijos (IAMA) renginiuose, tapome draugai. Esame iš vieno regiono, tad natūralu, kad randame bendrų temų.
Sakyčiau, šis bendradarbiavimas yra kai kas nauja. Tik griuvus geležinei uždangai, posovietinės šalys labiau buvo linkusios ieškoti ryšių su Vakarų kraštais nei regioninių partnerių. O juk mes, turėdami savo specifinę istorinę patirtį, galime pasauliui pasiūlyti savitų idėjų. Tad šiuo projektu, sujungiančiu Vidurio Europą ir Baltijos kraštus, tiesiame naujus kultūrinius tiltus.
Imtis G.F.Händelio „Aleksandro puotos“ pasiūlė G.Kėvišas. Buvo numatyta, kad diriguos garsus vokiečių dirigentas Rolfas Beckas, tad nutariau prisidėti.
G.F.Händelio muzika yra ne tik maloni ausiai, bet ir labai stipri, paveiki. Juokaudamas sakau, jog G.F.Händelis yra šiuolaikinis kompozitorius. Štai kad ir choras „Aleliuja“ iš oratorijos „Mesijas“ arba futbolo čempionų lygos himnu tapusi dalis iš G.F.Händelio „Fejerverkų muzikos“. Šimtai milijonų žmonių žiūrėdami čempionų lygos rungtynes išgirsta šią muziką (https://www.youtube.com/watch?v=mf9LUNB-JsM).
- Kuo jus, kaip režisierių, patraukė G.F.Händelio „Aleksandro puota“?
- Tai labai įdomus darbas - juk „Aleksandro puota“ nėra opera! Poeto Johno Drydeno tekstas buvo parašytas kaip odė specifine poetine literatūros forma, kuriai G.F.Händelis vėliau sukūrė muziką. 1736 m. kūrinys buvo pastatytas Londono karališkajame teatre. G.F.Händelis ir J.Drydenas čia poetiškai kalba apie meilę bei apie meilės, valdžios ir moralės santykį. Šie klausimai svarbūs ir mūsų laikais.
Tema labai įdomi, juolab kad pagrindinis kūrinio personažas Aleksandras Didysis - viena įdomiausių figūrų Europos istorijoje. Tai buvo labai talentingas žmogus, deja, gana anksti mirė (gyveno 356 pr. Kr. – 323 pr. Kr.). Aleksandras padarė neįtikėtiną karjerą karo scenoje: subūręs aplink save kariuomenę, užkariavo senovės Graikijai didžiulę Azijos dalį, taip pat Persiją, didžiausią to meto imperiją.
Man labai įdomu panagrinėti, kaip susiję asmens veiklos didybė ir jo žmogiškasis veidas. Antai ir šiandien kai kur pasaulyje telkiasi dideli kapitalo ištekliai, ten taip pat turbūt veikia talentingi žmonės, tačiau iškyla įdomus moralinis klausimas – ką jie gali padaryti turėdami tiek galios. Istorija apie Aleksandrą yra alegorija.
- Kodėl nutarėte istoriją apie antikos herojus paversti šiuolaikiniu mados šou?
- Mūsų tikslas - pateikti „Aleksandro puotą“ šių dienų auditorijai. Pasitelkėme mados šou įvaizdį, nes kolekcijų demonstravimai mūsų dienomis – tikros šventės. Yra dviejų tipų mados šou: vadinamosios „prêt-à-porter“ kolekcijos, dėvėti tinkama apranga, kurią per Paryžiaus ar Milano mados savaites pristato garsiausi dizaineriai, ir kitas tipas, į kurį mes orientuojamės, - „haute couture“ kolekcijos, aukštoji mada, kai sukuriamas vienintelis tam tikro modelio kostiumas. Kartais kyla skandalų, pavyzdžiui, kino festivalyje susitikus dviem garsioms aktorėms, kurios vilki tokią pačią „haute couture“ suknelę...
Mados fiestas kartais rengia labai turtingi žmonės. Tad mūsų istorijoje Aleksandras Didysis virs šiuolaikiniu milijardieriumi iš Rytų Europos, kuris surengia savo mylimajai – kostiumų dizainerei – aukštosios mados šventę. Mūsų sugalvotas siužetas yra lygiagretus senajai istorijai. Aleksandro meilužė graikų hetera Taisija, norėdama atkeršyti persams, kurie užkariavę sudegino jos gimtuosius Atėnus, liepia Aleksandrui sudeginti Persijos sostinę Persepolį. Nors ir būdamas užkariautojas, jis nė neketino to daryti, bet gudri moteris sugeba manipuliuoti įtakingu vyru.
„Aleksandro puotoje“ kalbama apie tai, kad galia nėra viskas. Hetera Taisija savo meile nugali Aleksandrą Didįjį ir tai vienintelis momentas šio karžygio gyvenime, kai jis negalėjo būti nugalėtojas.
Turėjome sukurti sceninę kūrinio adaptaciją. G.F.Händelio partitūroje vaidmenys neišrašyti, tik greta arijų nurodyti balsų tipai. Vaidmenis sugalvojome patys: Aleksandrą įkūnija bosas, solidžiausias vyriškas balsas, Taisiją – sopranas, jos draugę ir padėjėją dainuoja mecosopranas. O visą istoriją pasakoja ir svarbiausias moralines nuostatas skelbia tenoras – dainius Timotiejus, jau pagyvenęs, sukaupęs gyvenimo patirties. Bandome šią poetišką odę pasukti draminio vyksmo linkme, tačiau ne perdėm tiesmukai, kad išsaugotume poetinę kūrinio prigimtį.
Labai gaila, bet poezijos mūsų gyvenime likę per mažai, o juk ji kalba apie svarbiausius dalykus. Žinoma, populiarioji muzika, masinė kultūra, įkyriai besiskverbianti į mūsų gyvenimus, taip pat daug kalba apie meilę, ypač jaunimui. Bet, manau, šio paviršutiniško lygmens neužtenka perteikti tikroms emocijoms, meilės galiai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur apie tai dar kalbama – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.
- Esate įvairiapusė asmenybė. Karjerą pradėjote kurdamas filmus, vėliau ėmėtės operų režisūros, o nuo 2011 m. einate Budapešto menų rūmų vadovo pareigas. Papasakokite apie save.
- Pagal savo pirmąjį diplomą esu architektas, baigiau Budapešto technikos universitetą, bet paskutiniais mokslo metais pasitaikė proga pereiti į Budapešto teatro ir kino akademiją, kur vienas mano mokytojų buvo Istvánas Szabó – garsus vengrų kino meistras. Mokslus baigiau 1989-aisiais kaip ilgo metro filmų režisierius, bet keičiantis politiniams vėjams Vengrijoje, kaip ir visuose buvusiuose socialistiniuose kraštuose, visiškai sugriuvo kino industrija. Taigi tapome pirmąja bedarbių karta.
Lygiagrečiai į mūsų kraštą atėjo didelės tarptautinės reklamos kompanijos, kurioms reikėjo reklaminių klipų režisierių. Sukūriau daugiau kaip 600 klipų. Tai buvo gera mokykla, nes kompanijos iš karto norėjo tokio pat lygio filmukų kaip Vakaruose. Turėjome įtilpti į labai griežtai kontroliuojamą biudžetą. Tai mums buvo naujovė, nes kuriant ilgo metražo filmą socializmo laikais piniginis klausimas nebuvo itin opus. Taip pat teko išmokti papasakoti istoriją per minutę ar dar trumpiau.
Bet mano akys krypo ir muzikinio teatro link. Iš mamos pusės mūsų giminėje daug muzikų, augau apsuptas muzikos. Kita vertus, kine be muzikos neapsieisi. O ir kino režisierius vaizdais komponuoja visumą lyg kompozitorius muziką. Taigi posūkis operos link buvo gana natūralus.
Kaip sakė Richardas Wagneris, opera yra „Gesamkunstwerk“ – menų sintezė, lygiai kaip ir kinas. Režisuoti operas man sekėsi, o kai 2005 m. Budapešte buvo pastatyti Menų rūmai, Vengrijos valstybinės operos generalinis direktorius pasiūlė būti šių rūmų meno vadovu. Įdėjau labai daug širdies ir darbo kurdamas šių rūmų struktūrą, pristatydamas jų veiklą visuomenei.
Žinoma, išskirtinė teritorija čia buvo operų pastatymai. Iš pradžių operas statėme Festivalio teatre – nedidelėje salėje, tačiau su orkestro duobe ir visa būtina scenos įranga. Pradėjome nuo retesnių šiuolaikinių ir senųjų. Sekėsi puikiai, tačiau iš parduotų bilietų nebuvo lengva išlaikyta pusiausvyrą tarp pajamų ir išlaidų.
Tada nutarėme operų spektakliams išnaudoti ddžiąją Belos Bartoko koncertų salę. Truputį nuleidome dalį scenos, taip suformavome orkestro duobę. Scenografijos galimybės čia ribotos, tačiau galima labai išradingai naudoti apšvietimą ir projekcijas.
Pradėjome rengti pusiau sceninius pastatymus. Pirmasis toks buvo mano režisuota Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtoji fleita“. Taip pat jau devintus metus šioje erdvėje rengiame R.Wagnerio dienas. Jų meno vadovas yra garsus dirigentas Adamas Fischeris. Galime pasigirti puikia salės akustika – Belos Bartoko salė įeina į geriausių pasaulio salių dešimtuką, tad pernai net sulaukėme itin mielos kritikos „New York Times“ dienraštyje: buvo parašyta – jei negavote bilietų į Bairoitą, atvykite į Budapeštą.
Menų centro generalinio direktoriaus postą perėmiau susirgus ankstesniam vadovui. Žinoma, suderinti kūrybinę veiklą ir administracinį darbą sudėtinga. Per metus pas mus vyksta apie 1000 renginių, 600 iš jų organizuojame mes. Be abejo, tai ne vien operų pastatymai, bet ir simfoninės muzikos, kokybiškos populiariosios, džiazo, pasaulio muzikos koncertai, įvairios literatūrinės programos, naujojo cirko spektakliai, vienijantys cirko ir dramos teatro elementus. Mūsų centras yra tikra kultūrinė agora.
- Ar statote visas operas, ar jūsų specializacija yra barokas?
- Labai mėgstu senąsias operas, nes esu glaudžiai susijęs su Vengrijos „Orfėjo“ orkestru, kuriame grojama istoriniais instrumentais. Pavyzdžiui, pernai pastatėme Jeano Philippe’o Rameau operą. Senoji, ikiklasicistinė opera sudaro trečdalį mano statomų kūrinių. Tačiau imuosi įvairių veikalų. Antai pernai stačiau Giuseppe Verdi „Atilą“ Šanchajaus teatre, šią vasarą statysiu „Traviatą“...
- Ko tikitės iš „Aleksandro puotos“ premjeros?
- Pasirinkdami inscenizuoti spektaklį kaip madų šou puoselėjome slaptą tikslą pritraukti jaunesnę auditoriją, sudominti ją baroko muzika. Jiems barokas greičiausiai yra kai kas nauja ir neįprasta. Scenoje demonstruojami išskirtiniai kostiumai galbūt pažadins žiūrovų fantaziją – juk įdomu mados fiestą pamatyti ne arenoje, bet operos teatre. Norėčiau, kad nauja auditorija per reginį atrastų šią nuostabią muziką.
Be to, labai svarbu šiandien kalbėti apie moralę, jausmus. Būti jaunam nėra paprasta, ypač mūsų dienomis. Kai aš baigiau universitetą, buvo savaime suprantama, kad įsidarbinsiu. Šiandien ne tik mūsų regione, bet ir visoje Europoje situacija itin prasta: Ispanijoje daugiau nei 60 procentų jaunų žmonių yra bedarbiai. Turime dėl to susirūpinti, kitaip sulauksime katastrofos. Europos Sąjunga turi kalbėti apie jaunimą ir turi kalbėtis su juo.
- Kada įvyks spektaklio premjera Budapešte?
- 2015 metų kovo 25-ąją. Naudosime tuos pačius kostiumus ir projekcijas, scenografija dėl salės specifikos turės keistis.
- Sakykite, ar iki šiol esate ką nors girdėjęs apie Vilnių, Lietuvą?
- Domiuosi istorija, tad žinau apie Abiejų Tautų Respublikos sąsajas su Vengrija, pavyzdžiui, kad Vilniaus universitetas buvo vadintas Stepono Batoro – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – vardu. Jaunystėje esu skaitęs Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, mačiau to paties pavadinimo Andrzejaus Wajdos filmą.
Man labai įdomu matyti, kad Vilniaus barokas turi tam tikrų specifinių regiono – baltiškų, rusiškų, lenkiškų – elementų. Sekmadienį aplankiau nuostabią gotikinę Šv.Onos bažnyčią – tokios Vengrijoje nepamatytumėte, nes mūsų gotikinės katedros statytos iš akmens.
Bet man visuomet įdomus ir tikras gyvenimas. Pastebiu, kad turite savitą skonį. Labai miela matyti tiek daug išties stilingų moterų. Jūsų skonis kitoks nei Vienoje ar Paryžiuje ir mane tai žavi.
- Ką dar pasakytumėte būsimiems spektaklio žiūrovams?
- Tik norėčiau pakviesti kuo daugiau žmonių į premjerą tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje. Bendradarbiavimas tarp mūsų regionų labai svarbus. Manau, kad mentaliai senoji Europa yra išsekusi ir nauji dalykai gali ateiti iš mūsų kraštų. Mes turime geros energijos, kurios išnaudoti socializmo laikais negalėjome. To keisto režimo sąlygomis buvome priversti būti kūrybiški spręsdami kad ir paprasčiausias gyvenimo problemas. Aš tikiu mūsų ateitimi.
Bet labai svarbu, kad pažintume vieni kitus. Manau, didžiausia Europos Sąjungos problema yra ta, kad sanglaudos tautos, valstybės nepažįsta viena kitos. Pavyzdžiui, visur galime pamatyti amerikietiškų filmų, bet ne jūsų šalies ir ne mano šalies produkcijos. Tarkim, mano jaunystės metais buvo įprasta kino teatruose rodyti italų, prancūzų filmus – europietišką kiną. Šiandien apie juos žinome labai mažai. Taigi nepažįstant vieniems kitų labai sunku kurti Europos Sąjungą. Tai čia mano politinė žinutė. (Juokiasi.)
