Apie 18 valandą, kai festivalis turėjo pradėti įsibėgėti, atrodė: tradicija nebus pažeista, vėl šlapsime. Bet šį kartą dangus buvo maloningas – lengvai pakrapijęs užsiraukė ir net leido išlįsti saulei.
Kūrybingi žmonės šiemet parengė apie pusantro šimto projektų, tad vienam apžioti net dešimtadalį jau būtų žygdarbis. Tačiau jau gerą vardą pelnęs renginys iš namų išviliojo tiek miestiečių, atvykėlių iš kitų Lietuvos vietų ir užsienio turistų, kad nepastebėta neliko, ko gero, nė viena iniciatyva.
Buvo gražu matyti pyplius ištapytais veidais siaučiančius Bernardinų sode – čia šiemet įkurdinta Šeimų erdvė kvietė tėvus ir vaikus, bet neužvėrė vartų ir vienišiams. Tiesa, galėjo atverti ir dvejus, o ne vienus siauručius, pro kuriuos negali prasilenkti du žmonės.
Buvo smagu Prezidentūros rūmų kieme girdėti skambant melodingus šlageriukus, tiesa, patekti ten buvo galima tik po griežtos patikros. Tikriausiai tai privaloma pagal saugumo reikalavimus, bet vis tiek kaskart atidarydama kuprinę prie įėjimo į koncertą nesusilaikau bent jau mintyse nepaklaususi: „Ko ieškote vyrai? Ar tik ne grūdėtosios varškės?“
Dar kartą traukos centru tapo Valdovų rūmai. Norintieji nemokamai patekti į vidų kantriai stovėjo eilėje, o norintieji lygiai taip pat nemokamai pasiklausyti puikių lietuvių atlikėjų galėjo tai padaryti kieme be jokios eilės.
O čia pat, už Valdovų rūmų vartų, gitaristų duetas „pinkfloidų“ žodžiais skelbė: „We don't need no education.“
Kitoje pusėje, arčiau Lietuvos nacionalinio muziejaus, tamsiausioje Šventaragio slėnio dalyje, jauni menininkai Julija Ikamaitė ir Vėjas Aliukas iš balto audeklo, garso, teksto ir šviesos sukūrė baltą labirintą, po kurį klajojančius naktinėtojus lydėjo gyvas garsas – vienos natos giesmė. La natos.
„Tamsoje pamatyk daugiau!“ – šiemet paragino Kultūros nakties rengėjai. Tikrai daugiau pamatė su šviesos, lazerių projektais panorėjusi susipažinti publika, atkakusi kad ir prie Prezidentūros, ant kurios fasado vaizdo architektai kūrė interaktyvią instaliaciją. Bet kuriam galui patamsyje stovėti ilgiausioje eilėje, kad patektum, pavyzdžiui, į Pinigų muziejų, nelabai suprantu. Tačiau ir nesigilinu – Kultūros naktis būna tik kartą per metus ir kultūrinis kuoktelėjimas turbūt jau yra tapęs jo neatskiriama dalimi. Ir todėl ji tokia žavi.
