Modernias abstrakcijas primenančios 3D vaizdo projekcijos, dizainerio Juozo Statkevičiaus aukštosios mados kostiumai, vietoje Aleksandro Didžiojo (356 pr. Kr – 323 pr. Kr.) antikinės rūmų prabangos – blizgantis podiumas ir juo žingsniuojančios tikros manekenės, o aplink podiumą – dar labiau blizganti šiuolaikinio rusų magnato kompanija. Taip barokinę „Aleksandro puotą“ pateikė vengrų režisierius Csaba Kaelis, scenografė Eva Szendrenyi ir vaizdo projekcijų kūrėjas Laszlo Zsoltas Bordosas.
Penktadienį LNOBT įvyko pirmoji spektaklio pagal G.F.Händelį premjera. Tai bendras LNOBT, Budapešto menų rūmų ir „Vilniaus festivalių“ projektas, paskutinis 18-ojo Vilniaus festivalio akordas. Šeštadienį spektaklis bus kartojamas.
Jį pamatyti verta jau vien dėl nuostabios muzikos. Be to, vėl dainuos tarptautinis baroką išmanančių solistų ansamblis: gruzinų sopranas Sophie Gordeladze (Taisija), britų mecosopranas Catriona Morison (Taisijos draugė), britų tenoras Thomasas Walkeris (Timotiejus), lietuvių bosas Tadas Girininkas (Aleksandras Didysis). Teatro kolektyvams diriguos šios muzikos ekspertu vadinamas vokiečių maestro Rolfas Beckas.
Paradoksalu, kad į kitų metų "Aleksandro puotos" spektaklius, kuriuose dainuos lietuvių solistai, visi bilietai jau parduoti, o šį šeštadienį laisvų vietų dar yra apsčiai.
Apsilankius šiame spektaklyje, neabejotinai bus apie ką pakalbėti. Kažin ar dar koks nors dizaineris buvo taip iššaukštintas operos scenoje kaip J.Statkevičius. Kai kurie „Aleksandro puotos“ fragmentai atrodė labiau verti mados, o ne muzikos apžvalgininko plunksnos.
Tačiau G.F.Händelis buvo sveikų plaučių žmogus, ne puritonas – jis pažvelgtų į tai greičiausiai su humoru. O žiūrovai į reginį reagavo įvairiai – vieniems tai buvo grožio viršūnė, kitiems nuobodu, tretiems – nauja meno rūšis.
O ką apie tai mano spektaklyje sužibėjęs T.Girininkas, vienintelis iš lietuvių patekęs į tarptautinį solistų ansamblį, dainuosiantis „Aleksandro puotoje“ ir svetur?
- Ar ne keista dainuoti scenoje barokine maniera, o vaidinti šiuolaikinį žmogų? Madų šou oratorijoje jums neatrodo kaip iš kitos operos?
- G.F.Händelis puikiai tinka šiuolaikiniam gyvenimui – jo muzika kalba apie amžinus dalykus. Aš vaidinu rusų milijardierių, kuris gali viską nusipirkti už pinigus, bet ne meilę. Jo mylimoji Taisija yra mados dizainerė – magnatas jai padovanoja madų šou. Kiti veikėjai – Dzeusas, Olimpija, Bakchas – spektaklyje vaizduojami kaip modeliai.
Normalu, kad režisierius sumanė taip sudominti publiką. Jo tikslas – įdomiai pateikti siužetą, o ne vien parodyti madas. Oratorija - statiškas žanras, o mūsų publika yra išprotėjusi – nori tik šou, nes be televizoriaus ekrano nieko daugiau nemato.
Šiandien pasaulyje baroko kūriniai statomi įvairiausiai – esu matęs vos ne orgijų su nuogais solistais. Mūsų spektaklis yra šiuolaikiškas, bet subtilus.
- Barokiniai ornamentai – malonūs ausiai, o ką reiškia juos išdainuoti solistui?
- Kaip sportininkas iš karto nenubėgtų maratono, taip ir mums reikia daug mankštintis, dainuoti pratimus.
Iš tikrųjų ne visi ir gali atlikti G.F.Händelio muzikos gražmenas greitutėliais tempais, kad neišeitų košė. Vienoje mano arijoje „Aleksandro puotoje“ po greitosios dalies reikia staiga padainuoti lėtai ir labai subtiliai. Tai tikrai sudėtinga.
Man pasisekė, kad pradėjau rodytis scenoje mažais vaidmenukais, užduotys sunkėjo palaipsniui. Iš karto gavus solidų vaidmenį, tikriausiai būtų sunku susidoroti su jauduliu, suvaldyti balsą. Ačiū Dievui, man nepasitaikė, kad viskas griūtų, birtų.
G.F.Händelį sudėtingiausia dainuoti dėl muzikos subtilumo. Reikia apmąstyti kiekvieną detalę, kad nepradėtum bliauti, išėjęs į sceną.
- Kas jus išmokė dainuoti senąją muziką?
-Mano dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vladimiras Prudnikovas. Dar studijų metais prisiliečiau prie baroko arijų, dainavau jas konkursuose. Prieš kelerius metus pasirodžiau G.F.Händelio paskutiniojoje operoje „Deidamia“ senosios muzikos festivalyje Latvijoje.
Lietuvoje mes dar nesame įpratę prie baroko muzikos stiliaus, vokalo spalvų ir lengvumo. Šioje muzikoje svarbus ir improvizacinis pradas – tuo galima įsitikinti „Aleksandro puotoje“ klausantis tenoro ir soprano.
Mes tik pradedame atrasti baroką, aukštus vyrų balsus. Pavasarį Vilniuje susikūrė Baroko operos teatras – atlikau su jo kolektyvu G.F.Händelio pirmąją oratoriją „Prisikėlimas“. O dabar dainuoju jo paskutinėje oratorijoje.
- Ar pasižiūrite spektaklius, kuriuose dainuojate? Gal iš salės jie atrodo kitaip? - Likimo ironija – nepavyksta pasižiūrėti, nes dainuoju visose solistų sudėtyse. Nemačiau nei „Ernanio“, nei „Lohengrino“.
Gali būti, kad žvilgsnis iš šalies suteiktų naujų kūrybinių impulsų. Deja, artimiausioje ateityje laiko tam neatsiras. Prieš porą savaičių antrą kartą tapau tėvu – mano dvejų metų sūnus Kornelijus turi sesutę Izabelę.
Sekmadienį išvykstu dviem mėnesiams į Švediją – dainuosiu Koparbergo festivalyje „Otelo“ premjeroje. Bus dar vienas naujas vaidmuo greta šiemet sukurtų jau keturių. Po to laukia naujos partijos Lietuvoje – G.Verdi „ Requiem“ ir „Trubadūre“.
