Šiais metais valstybinį finansavimą galės gauti tik tie teatrai, kurie sugebės subalansuoti savo biudžetą. O tai – liūdnos žinios operai.
„Opera Italijoje atspindi ir šalies vertybes, ir jos ydas, – sakė Romos operos teatro vadovas Carlo Fuortesas. – Kartu ji atspindi šalies grožį ir yra viena sėkmingiausių artistiškumo formų, kokią sukūrėme.“
Tiesa, pastaruoju metu Italijos opera atskleidžia tik pomėgį išlaidauti. Štai Florencijos muzikinio teatro vadovu tapęs Francesco Bianchi rado 35 mln. eurų skolą, kuri ilgą laiką buvo dangstoma.
Senieji vadovai nesidrovėjo prašyti papildomų lėšų iš atsakingų valstybės institucijų, o tikrintojai finansines problemas praleisdavo pro akis.
Norėdami išlaikyti bankrutuojančius teatrus F.Bianchi ir kiti vadovai priversti atleidinėti darbuotojus ir mažinti išlaidas, bet jie susiduria su ryžtingu profsąjungų pasipriešinimu.
Atlyginimų susimažinti nenorintys operos darbuotojai ir solistai grasina streikais ir baudžia teatrų vadovus.
Visoje Italijoje nuskambėjo atvejis, kai Neapolio Šv.Karolio teatro trupė atšaukė „Sevilijos kirpėjo“ premjerą dėl naujo įstatymo, reikalaujančio smarkiai apkarpyti operų biudžetus. Vis dėlto profsąjungų kova nedaro tokios žalos, kaip administratorių aplaidumas ir bandymai nuslėpti savo klaidas.
Kol pasaulyje teatrai stengiasi pereiti prie privataus finansavimo, mažinti išlaidas ir gauti papildomų pajamų iš vaizdo įrašų transliavimo ar prekybos, Italijoje vis dar žaidžiama pagal senas taisykles.
„Visame pasaulyje daugiau surengtų pasirodymų reiškia daugiau surenkamų pajamų, bet tik ne pas mus“, – sakė F.Bianchi.
Pajamas už bilietus suryja premijos ir kitokie individualiose sutartyse numatyti dalykai.
Štai Florencijos teatro solistai gauna papildomą išmoką už kostiumo su šalmu vilkėjimą.
Niujorko „Metropolitan Opera“ vadovas Peteris Gelbas teigė, kad su problemomis susiduria viso pasaulio operos, bet Italijoje padėtis unikali.
„Neįtikėtina, bet susidomėjimas opera Italijoje dabar smukęs iki žemiausio lygmens“, – sakė P.Gelbas. Būtent todėl vyriausybė nebenori išlaidauti ir švaistyti pinigų chaotiškai sistemai.
Geras pavyzdys italams – Londone gyvuojanti Karališkoji opera. Per pastaruosius metus jos finansavimas sumažėjo nuo 40 iki 24 procentų, bet britai sugebėjo subalansuoti biudžetą ir išlaikyti darbuotojus pardavinėdami retransliavimo kine teises. Opera transliuojama ir internetu.
Savotišką išeitį bando rasti ir Venecijos „La Fenice“ teatras, kuris repertuarą pradėjo orientuoti į turistų pamėgtus klasikinius kūrinius.
Be to, jau kelerius metus teatras įsileidžia pažintines ekskursijas ir prekiauja su istorija susijusia atributika.
Bet kol kas Italijos opera – itin priklausoma nuo valstybės malonės. „Vyriausybės finansavimas mūsų neišgelbės. Geriausiu atveju pratęs egzistavimą dar keleriems metams.
Teatrų vadovai turės priimti griežtus sprendimus patys“, – sakė F.Bianchi. („The Wall Street Journal“, LR)