Choreografija – nelengva, tačiau masinanti kūrybos forma. Tai byloja ir trečiojo „Kūrybinio impulso“ kūrėjai: visuose trijuose projektuose dalyvavę Martynas Rimeikis ir Živilė Baikšytė, dviejuose – Davidas Isaakas Evansas, Edita Stundytė ir Vaida Šniurevičiūtė, debiutantai Urtė Bareišytė ir Kipras Chlebinskas.
Nuosekliausiai savo konceptualų požiūrį į šokio meną, kaip šiuolaikinės kūrybos formą, plėtoja M.Rimeikis – jo „Adagio styginiams, op. 11“ pagal Samuelio Barberio muziką toliau nyra į apmąstymų gelmę, kurioje, kaip atrodo, savęs ieško dauguma vidurinės kartos žmonių: vienatvė, ilgesys ir nepasitikėjimas savimi, įsipareigojimo baimė, nemokėjimas suderinti savo lūkesčių su tikrovės pavidalais. Mąsli, minorinė nuotaika būdinga visiems matytiems M.Rimeikio darbams – naujajame „Adagio“ ją kuria santūri, muzikali judesių kalba, kurios patrauklus bruožas – raiškūs, iškalbingi rankų judesiai, ir sceninis sprendimas: apšvietimo dramaturgija, sukurianti vaizdo ir atvaizdo, kūno ir jo šešėlio prasmes. Šį epizodą jautriai įkūnijo šokėjai Rūta Juodzevičiūtė ir Ernestas Barčaitis.
Ž.Baikštytės stilius netolygus, tačiau jos „Pomeriggio“ pagal Jordi Savallo aranžuotą XVII–XVIII a. sandūros prancūzų kompozitoriaus Marino Marais muziką pasirodė brandžiausias jos, kaip choreografės, darbas, tapęs ir „Impulso“ reklaminės kampanijos dalimi.
Obuolys – šio epizodo simbolis, dėl kurio būtinybės iš pradžių buvo galima ir suabejoti. Apskritai daiktų ir rekvizito naudojimas šiuolaikinėje choreografijoje yra gana rizikingas, tačiau trečiojoje „Impulso“ programoje tokie sprendimai daugiau abejonių sukėlė ne šiuo, bet kitais atvejais.
Obuolys ne kartą matytas ir valgytas šiuolaikinio šokio ir teatro scenoje – kad ir Anželikos Cholinos „Pamišusių merginų šokiuose“ prieš penkiolika metų. Bet šį kartą nuodėmės vaisius palaipsniui atrado savo vietą išradingoje, stilingoje rokokinės kultūros parafrazėje: ant žalios vejos nelyginant kokioje Kiteros saloje žaismingai flirtuoja trys poros – tarytum iš Antoine‘o Watteau ir Jeano Fragonardo paveikslų.
Tačiau įsiminė ne tik šios kultūrinės asociacijos, bet ir organiška choreografinė forma su ryškiomis, dinamiškomis, vizualiai įsimenančiomis judesių kombinacijomis, kurias su pasimėgavimu atliko Grytė Dirmaitė, Kristina Galalytė, Kristina Gudžiūnaitė, Eligijus Butkus, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.
Dvi visai skirtingas kompozicijas sukūrė Edita Stundytė. Pirmoji – „Skardis“ pagal „Atrium Carceri“ muziką „Unveiled“ sudomino išradinga forma, kurios nuoseklumą galima vertinti kaip sąmoningą plastinės kalbos pasirinkimą. Šio koncentruoto, labai gerai ritmo ir tempo požiūriu sukonstruoto epizodo centre – įtaigi, ypač plastiška artistė Anastasija Čumakova, į orkestro duobės bedugnę palaipsniui metanti apavą, drabužį – savo „išorę“, o pabaigoje – ir save pačią.
Kitas Editos Stundytės darbas – „Vogue“ pagal „Monolake“ ir Ryoji Ikdeos muzikos kūrinių koliažą – pasitelkė visą būrį baleto artisčių ir leido joms pasijusti podiumo gražuolėmis. Vaizdiniai efektai – blizgios projekcijos fone ryškėjantys raiškūs merginų, avinčių aukštakulnius, siluetai, po kurio laiko transformuojami į baletiniais „aukštapirščiais“-puantais persiavusių šokėjų grupes – nekompensavo seklaus šio epizodo turinio, o gal tiesiog nepavyko jo iki galo motyvuotai atskleisti.
Vaidos Šniurevičiūtės „Kova dviem“ pagal Miikos Mettianeno muziką choreografine forma atrodo labiau užtikrinta, laisvesnė, nei pernai matytas šios kūrėjos darbas, tačiau dar pernelyg daug dėmesio skiriama emocijų iliustracijoms, nors atlikėjų Agnės Steponkevičiūtės ir LNOBT baleto trupės naujoko Miquelio Lozano dėka epizodas įgavo tinkamą jausminę temperatūrą.
Davido Isaaco Evanso „Violetinė rapsodija“ pagal aranžuotą „Queen“ muziką pasirodė patraukli vaizdiniu lakoniškumu ir dėmesiu choreografinei formai nesislapstant už projekcijų, sceninių objektų ar kostiumų. Bet pats kūrinys pasirodė dar nepakankamai subrandintas, pritrūko labiau artikuliuotų, sklandesnių plastinių jungčių, galbūt – ir daugiau repeticijų sumanymui įgyvendinti (šoko pats choreografas, Grytė Dirmaitė, Orianna Jimenez ir Haruka Ohno).
Sceniniais vaizdiniais mirgėjo Urtės Bareišytės „Panaktinis ir skalbėja“ pagal Briano Craino muziką: vaizdo projekcija, animacija, iš viršaus krintantys skalbiniai, batai, plevėsuojančios audinių klostės užgožė patį šokį, nukreipė dėmesį nuo choreografinės formos ir tiesiog iliustravo nelaimingą meilės istoriją.
Kipras Chlebinskas ėmėsi mitologinio siužeto – pastatė „Pario teismą“ pagal Edvardo Griego Styginių kvartetą. Labai gerai žinomas motyvas epizode pavirto aistringa kova dėl grožio prizo, kuris pabaigoje lyg žaižaruojanti saulė nusileidžia iš palubių. Choreografinė šio epizodo kalba įvairi, sudėtinga, turtinga, bet skirtingų trijų deivių (Kristina Galalytė, Aleksandra Ivanova, Simona Paciukonytė) įvaizdžius niveliavo ir gožė efektingo silueto drabužiai ir jos labiau priminė grėsmingas Parį (Genadijus Žukovskis) apspitusias harpijas.
„Kūrybinis impulsas“, sutraukęs daugybę žiūrovų, pamažu išsikovoja savo vietą vasaros kultūros renginių žemėlapyje. Gaila (ir jau nebe pirmą kartą), kad šie vasariniai choreografinės minties proveržiai vėliau beveik nebeturi galimybės pasikartoti, o vienkartiniai parodymai, kuriems išeikvota tiek daug nuoširdžių pastangų ir kūrybinės choreografų bei atlikėjų energijos, iš anksto pasmerkiami vien fragmentiškiems, skubotiems, paviršutiniškiems įspūdžiams.
