Vakaro programos pavadinimas kilo iš visiems puikiai žinomos dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių „Krantai Nemunėlio“. Scenarijaus autoriai norėjo atskleisti etnografinių šalies regionų unikalumą keliaujant Nemunu ir jo intakais per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją iki pat Klaipėdos krašto.
Kiekvienoje koncerto dalyje skirtingus regionus pristatė tarmiškai kalbančios poros, pasipuošusios regiono kostiumais, skambėjo saviti muzikos instrumentai: dzūkai ir žemaičiai atsivežė cimbolus, klaipėdiečiai – dūdmaišius ir dambrelius, bandonijos ir armonikos grojo polkutes, o su jomis varžėsi lūpinių armonikų atliekamas valsas. Aukštaičiai pristatė savo medinius instrumentus – skudučius, daudytes, tabalus, skrabalus, o vieną kūrinį atliko netgi puodynėmis, kurias išžiedė puodžius iš Leliūnų Vytautas Leliušis.
Užtat žemaičių vyrai avėdami klumpes šoko „Pakeltkojį“, o sūduviai trepsėjo meistro specialiai šiai šventei išdrožtais medpadžiais (kaip sakė šventės rengėjai, jų padirbtos 128 poros). Švęsdami Užgavėnes žemaičiai žingsniavo su kojūkais, aukštaičiai plukdė įspūdingo dydžio vainikus per Jonines, o Klaipėdos krašto merginos su žibintais laukė grįžtančių žvejų. Nepamirštas ir šiam kraštui būdingas stintos pūkio šaukinys, įgavęs naują, modernesnį skambesį kompozitoriaus Giedriaus Svilainio dėka.
Ansamblių vakaras neatsitiktinai prasidėjo tik 22 val. – jam reikėjo vakaro sutemų, kad įspūdingai atrodytų Joninių laužai ir vainikai, žibintai, šviesos ir lazerių efektai. Per visą Lietuvą tekančio Nemuno bangas padėjo kurti vaizdo projekcijos, šokėjai ir dainininkai.
Su dainų ir šokių ansambliais dainavo Veronika Povilionienė, o džiazo dainininkės Rasos Serra a cappella su daugiabalsiu choru atlikta Raimundo Martinkėno išplėtota lietuvių liaudies daina „Rūta žalioji“ buvo iššūkis ir jai, ir koncerto partneriams.
Kelionė po Lietuvą baigėsi pamary įspūdingu burlaivio siūbavimu ant bangų, o paskutinį tašką padėjo kapelos, pakvietusios ir publiką įsisukti į valso ir polkos sūkurį.
