Tai nepavojinga nei dalyviams, nei jų sutiktiesiems. Bet dalyviai turi turėti omenyje, kad pusantros valandos jie vaikščios, ir gana greitu tempu, nežiopsodami it turistai. Ir kartais jiems bus pasiūlyta atsisėsti ant akmeninių laiptų ar žolės, „jeigu ji nedrėgna“, kaip perspėja elektroninis Aistės balsas. O, bekūne Aiste, juk ruduo, ir dar gerai, kad praėjusį trečiadienį nelijo, ko palinkėkime ir būsimiems „remotininkams“. Taline ir Niujorke, sako, toji akcija vyks žiemą.
Kiek skaičiau atsiliepimų apie „Remote ...“ spektaklį, po to, kai jis vyko Avinjone, Sankt Peterburge, net vasarą po bandomųjų vaikščiojimų Vilniuje, išliko įspūdis, kad žmonės kitaip pamato savo miestą. Galbūt reikia, kad praeitų tam tikras laikas ir „Remote Vilnius“ taptų tolimesniu prisiminimu arba pasivaikščioti po savo miestą be ausinių ir „gaujos“, kad pajustum, kaip veikia „Rimini Protokoll“ sumanytas maršrutas, tekstas, balso elgesys su žmonėmis ir viso to vakaro patirtis.
Jie tau rodo ne miestą, o tave patį tavo miesto ir kitų jo gyventojų apsuptyje. Balsas ausinėje tave „mato“ ir skatina matyti greta esančius žmones, aplinką, pajusti, kad esi kūnas greta kitų kūnų. Balsas vedžioja, erzina, šaiposi, paguodžia ir pagiria. Toks žaidimas, ir tikrai patiri „žiauriai gerų“ momentų. Ir po to visą vakarą prisimena ne tik tavo mintys, bet ir kiekviena ląstelė.
Per tas pusantros valandos tau tiesiai sako tai, ką žinai, bet linkęs pamiršti: kad esi mirtingas, o negalia tyko kiekvieno, net ir žvaliausiai žingsniuojančio. Gali pasitikrinti, kaip jautiesi būdamas minios dalimi ir kas su tavimi darosi, kai nepaklūsti gaujos instinktui. Gali daryti, ką liepiamas, o gali žiūrėti, kaip kiti linkę iškart paklusti ir vykdyti. O gal kartu vienodai elgtis – ir saugiau, ir linksmiau? Betgi niekas nedraudžia visa tai stebėti ir neįsijungti, nors tapai spektaklio grupės dalimi. Kas esi iš tiesų – individas ar miniažmogis? Ir kas čia vyksta: teatras tau ar teatras kitiems su tavimi?
Konkrečiau pasakos tie, kurie rašys apie „Remote Vilnius“ po to, kai „Sirenos“ pasibaigs ir niekas nebeturės galimybės eiti per miestą pagal elektroninio balso nurodymus. Dabar turi likti paslapties tiems, kurie pasiryžo dalyvauti.
x x x
Berlyniečių „Rimini Protokoll“ – tai režisierių ir dramaturgų komanda, kurią sudaro Helgard Haug, Stefanas Kaegis ir Danielis Wetzelis. Nuo 2000 m. jie dirba kartu teatro, garso ir radijo srityse, kuria filmus, instaliacijas. Jų kūrybinės veiklos tikslas – naujų teatro instrumentų vystymas ir siekis teatro pagalba atskleisti neįprastas tikrovės perspektyvas.
„Remote Vilnius“ – pabėgti iš teatro kviečiantis spektaklis-patyrimas, kurio premjera įvyko 2013 metais projektu „Remote Berlin“. Projektas jau sėkmingai surengtas dešimtyje miestų Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje. Šio spektaklio režisieriai – Stefanas Kaegis ir Jorgas Karrenbaueris.
Spektaklio pavadinimą į lietuvių kalbą būtų galima versti „Nutolęs Vilnius“ arba „Vilnius nuotoliniu būdu“. Ausinėse skambantis dirbtinis balsas daugeliui primins GPS navigacines sistemas.
Dalinant įrangą imamas 50 Lt užstatas. .
