„Remote Vilnius“ (spektaklio pavadinimą į lietuvių kalbą būtų galima versti „Nutolęs Vilnius“ arba „Vilnius nuotoliniu būdu“) – tai dalis didžiulio tarptautinio projekto „Remote X“, kurio dalyviais jau yra tapęs ne vienas pasaulio miestas: Berlynas, Viena, Avinjonas, Lisabona, Bangaloras, San Paulas, Sankt Peterburgas...
Spektaklio režisieriai – Stefanas Kaegis ir Jorgas Karrenbaueris. S.Kaegis su Danieliu Wetzeliu ir Helgard Haug priklauso berlyniečių režisierių ir dramaturgų komandai „Rimini Protokoll“. Visi jie susipažino praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje mokydamiesi Gyseno taikomųjų teatro studijų institute ir iš pradžių atskirai, o vėliau kartu pradėjo dirbti zonoje tarp teatro ir tikrovės. Nuo 2000-ųjų savo projektą jie ėmė vadinti „ekspertų teatru“ ir kurti spektaklius ne su
profesionaliais aktoriais, o su tikrais pasakojamų istorijų dalyviais („ekspertais“).
Dabar „Rimini Protokoll“ bazuojasi Berlyno teatro centre „Hebbel AM Ufer“, po kurio stogu glaudžiasi kelios trupės. Lygiagrečiai jie daug gastroliuoja.
Apie savo darbus, dokumentinio teatro patyrimą, ribą tarp teatro ir tikrovės interneto portalui „pARTisan“ pasakoja S.Kaegis.
– Stefanai, ar jūs atėjote į teatrą iš žurnalistikos?
– Taip, tai buvo mano pirmoji profesija. Rašiau tekstus labai mažiems leidiniams. Rašiau apie viską, kas vyko mieste: gaisrus,
demonstracijas, ėmiau interviu. Susitikdavau su daugybe žmonių ir man tai tikrai patiko. Vienintelis dalykas, kuris kėlė nerimą, – darbo skuba. Iškart reikėdavo rašyti, kad jau kitą dieną tekstas atsidurtų laikraštyje.
O man norėjosi glaudesnio ryšio su žmonėmis, daugiau laiko juos pažinti ir patyrinėti. Tada ir pradėjau ieškoti kitų medijų formų, per kurias galėčiau perteikti požiūri į savuosius žmogaus „atradimus“.
Taip suradau teatrą, kuriame žiūrovas išjungia mobilųjį telefoną ir visiškai susitelkia į scenos vyksmą. Tai, ką iki tol mačiau teatruose, man nepatiko: tai buvo nuobodu. Aktoriai vaizdavo kažkokius personažus, vaidino kažkokias išgalvotas istorijas, kurias parašė seniai mirę žmonės. Tačiau būtent žiūrovų susitelkimas mane užbūrė. To nemačiau tarp žmonių, pavyzdžiui, skaitančių laikraštį.
– Ar iki „Rimini Protokoll“ jūs buvote susidūręs su dokumentiniu teatru?
– Ne. Kai ką, be abejo, buvau matęs, bet nemanau, kad būtent tai padarė poveikį. Tuo metu aš susidomėjau skaitmeniniu menu, po to pamačiau teatro erdvės galimybes, jo universalumą. Nenorėjau studijuoti tradicinio teatro: aktorių meistriškumo, teatrinio veiksmo. Norėjosi ieškoti kitų performansų kūrimo būdų. Šiuo požiūriu mano interesai sutapo su būsimųjų kolegų Danielio ir Helgard siekiais ir mes pradėjome dirbti kartu. Tuo metu mes jau buvome įgyvendinę savų projektų: instaliacijų, darbų su teatro ir miesto erdvėmis.
Pirmasis bendras darbas – „Kreuzwortratsel Boxenstopp“ – pasirodė 2000 metais. Nedideliame mieste mes pradėjome stebėti pagyvenusius žmones: kaip ir kokiu greičiu jie vaikšto, su kokiomis problemomis susiduria. Tris mėnesius su keturiomis beveik 80 metų moterimis lankėme atminties lavinimo kursus ir judėjimo treniruotes senelių namuose. Šitaip teatro tempą ir ritmą, kurie, kaip žinoma, yra greiti, todėl geriau suvokiami jaunų žmonių, bandėme pritaikyti prie „trečiojo amžiaus“ žmonių greičio.
Gavome tokias atvirkščias sprinto lenktynes. Mes jas pavadinome „gyvenimo lenktynėmis“. Spektaklis kėlė pagyvenusių žmonių problemą, gvildeno tai, su kuo jie kasdien susiduria ir ko kiti žmonės, dar nesulaukę atitinkamo amžiaus, visiškai nepastebi.
– Ar jūs niekada nedirbote su profesionaliais aktoriais?
– Kartais dirbu. Pavyzdžiui, mano darbas „Mnemopark. A mini train world“. Juriame panaudojome žaislinį geležinkelį su traukinukais, ant kurių buvo pritaisytos mažos kameros. Traukinukai važinėjo, kameros filmavo dirbtinį „landšaftą“. Visa tai buvo rodoma vaizdo projekcijose ir atrodė kaip tikrų tikriausia tikrovė.
Spektaklyje vaidino daugiausia neprofesionalai. Tačiau pagrindinė šios istorijos herojė, kuri pasakojo, kad kilusi iš fermerių šeimos, kad nenori būti fermerė ir kad karvės išskiria daugiau anglies dioksido negu automobiliai, buvo profesionali aktorė.
– Kaip randate temų?
– Įvairiai. Viskas turi savo specifiką. Pavyzdžiui 2000-ųjų vasarą pirmą kartą gyvenime autostopu patraukiau į Rytų Europą, į Bulgariją. Važiuodamas kalbėdavausi su tolimųjų reisų vairuotojais ir išgirdau daug istorijų, įdomių kaip tik vakariečiams: apie sienas, muitines, korupciją muitinėse.
Supratau, kad turiu sukurti spektaklį, tačiau reikėjo sugalvoti, kaip tai padaryti, nes vairuotojas pasakodamas turi vairuoti mašiną, o klausytojas sėdėti jam už nugaros.
Ir aš tikrą sunkvežimį pertvarkiau į žiūrovų salę. Per spektaklį 50 žiūrovų sėdėdavo už vairuotojo nugaros. Taip atsirado darbas „Cargo Sofia-X“.
Arba, pavyzdžiui, perskaičiau laikraštyje, kad Egipte norima centralizuoti muedzinų, penkis kartus per dieną kviečiančių
tikinčiuosius melstis, balsus. Anksčiau garsiai kviesdavo kiekvienos mečetės muedzinas ir miestuose aidėdavo nuostabus daugiabalsis choras. Ir staiga valdžia nutarė palikti tik vieną balsą, kuris bus transliuojamas į visas mečetes. Taip tūkstančiai žmonių prarado savo balsą. Man kilo klausimas: kaip gyvena tie balsą praradę žmonės, ką jiems tai reiškia? Nuvykau į Egiptą, pasikalbėjau su imamais ir sukūriau „Radio Muezzin“. O priežastis – tik nedidelė žinutė laikraštyje.
– Kaip atsirado „Remote X“?
– Prieš trejus metus įvairiuose miestuose dirbau su aklais žmonėmis ir man didžiulį įspūdį padarė jų įpročiai. Pavyzdžiui, orientuotis miesto gatvėse, perskaityti elektroninį laišką ar trumpąją žinutę jiems padeda kompiuterinis balsas mobiliajame telefone. Pradėjau jų klausinėti, ką jiems reiškia tas balsas, kaip jis skamba, kaip kiekvienas jų tą balsą suvokia. Iš esmės jis juk tampa jų gyvenimo dalimi.
Bet išties mane domino socialinės medijos ir viešoji erdvė, kai, pavyzdžiui, žmonės dalijasi paslaptimis viešuose socialiniuose
tinkluose. Dabar jau visa karta užaugo bendraudama per „Facebook“.
Rūpėjo tokių reiškinių kaip „Occupy Wall Street“ arba kitų demonstracijų vaidmuo. Jie daro įtaką, be kita ko, ir per medijas. Kompiuteris jau tapo mūsų gyvenimo dalimi, viešosiose erdvėse juo žmonės naudojasi labai intensyviai.
Man visada patiko kurti teatrą ne scenoje. Pavyzdžiui, vaikštai po miestą, pamatai kokią nors vietą ir pagalvoji: „O! Reikia panaudoti tą „dekoraciją“. Tokia forma labai patogi: nereikia lėšų scenografijai ir patalpų nuomai.
Man „Remote X“ – kaip mokslinė fantastika. Stanislawas Lemas viename romane rašo apie žmones, kurie vartoja specialius narkotikus ir kitaip pradeda matyti pasaulį: jis tampa naujas, gražus, saulėtas. Bet tas vaizdas tik jų sąmonėje, nes iš tikro viskas lieka sugriauta ir bjauru.
Panašus ir „Remote X“ dalyvių suvokimas. Pavyzdžiui, jūs girdite važiuojančios mašinos garsą, jis toks tikras, kad atrodo, jog mašina šalia. Tai iki neįmanomybės natūralistinis garsas.
Bet tai ne dokumentinis teatras. Kai kas tai vadina žaidimu. Jaunimas teigia, kad jaučiasi kaip kompiuteriniame žaidime: balsas tau nurodo, kur eiti, ką daryti ir t.t. Ir tu tarsi pereini iš vieno lygio į kitą.
Aš tai vadinu teatru, nes visa, kas vyksta aplinkui, jo dalyviai suvokia tiesiogiai. Dalyvis žiūri į miesto gyvenimą kaip į veiksmą, kuris rutuliojasi čia ir dabar. Tai teatras, kuris susideda iš tikrų „redimeidų“ (readymades). Miestas matomas tarsi scenos veidrodyje.
Čia nėra provokacijos, aš netikiu jos poveikiu, man atrodo, kad tai praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio tendencija.
Žinoma, kartais tai gali turėti poveikį ir dabar. Pavyzdžiui, režisierius Romeo Castellucci, man regis, tos tendencijos kūdikis. (Protestus sukėlęs R.Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ prieš porą metų rodytas Lietuvoje per tą patį „Sirenų“ festivalį. – Vert.) Vis dėlto manau, kad „Rimini Protokoll“ kalba, viena vertus, neprovokatyvi, kita vertus, kaip „Remote X“: iš pradžių viskas atrodo įprasta, saugu, nepavojinga, bet paskui staiga kyla klausimas, o ką aš čia veikiu?
Stoviu aikštės viduryje, žiūriu tarsi per žiūronus ir praeiviams tai atrodo keista.
Manau, kad šis darbas turi savo specifiką. Gal profesionaliam žiūrovui ir sudėtinga tiesiog tapti veiksmo dalyviu. Tačiau žinau, kad kartais žmonės iš šio žaidimo gauna labai daug.
– Ko gero, tokia forma leidžia kai kuriems dalyviams įgyvendinti savo svajonę: tapti aktoriumi, televizijos realybės šou dalyviu. Viena vertus, kaip jūs pasakėte, – o ką aš čia veikiu? Kita vertus, kiekvienas dalyvis žino, kad praeiviai juos stebi, kad jie traukia dėmesį. Tačiau yra tylus susitarimas: čia ne aš, tai aš, kuris dalyvauja performanse. Juolab aš ne vienas, grupėje tokių keistuolių kelios dešimtys, todėl nebaisu būti kitokiam, pažeisti kai kurias normas.
– Galbūt. Aš negalvojau apie tai. Man buvo įdomu, kaip žmogus elgsis grupėje, kai jis išsaugo asmeninę erdvę, bet kartu yra kitų žmonių draugijoje. Kartais atsiranda du trys lyderiai, kurie imasi gido vaidmens: pirmieji atidaro duris, kyla laiptais... O kiti jau seka iš paskos...
– Kitą dieną kalbėjomės su performanso dalyviais ir staiga priėjome prie išvados, kad didesnį malonumą patyrėme aptardami tuos klausimus, kuriuos jis kelia, negu jame dalyvaudami.
– Tai, kas vyksta po to, taip pat įdomu. Vadinasi, performansas tęsiasi.
– Kaip jūs manote, kur yra riba tarp teatro ir tikrovės?
– Kartą rengėme performansą ir viena dalyvė pasakė, kad jai diagnozuotas sutrikimas: tikrovės atmetimas. Aš niekada negirdėjau apie tokią ligą, bet ji yra. Mergina pasakė, kad visai nejaučia skirtumo tarp to, ką, pavyzdžiui, girdi, ir kas iš tikro vyksta.
Aš apsidžiaugiau, nes toks suvokimas ir yra vienas mūsų spektaklio tikslų. Bet jai tai nebuvo nepavojinga. Taigi diagnozė gali savaip pakoreguoti mūsų darbą...
Žinoma, aš galvoju apie ribą, stengiuosi kuo labiau priartėti prie tikrovės teatre, bet vis tiek lieka daug klausimų. Ta riba vos matoma, kiekvienam sava, todėl kiekvienas turi ją pats nubrėžti.
Parengė Milda Augulytė