– „Menų spaustuvėje“ per keletą dienų bus parodyti trys šokio spektakliai: kūdikiams skirta „Mozaika“, scenos fenomenu tapęs „Contemporary?“ ir naujausias darbas „ID: D&G“. Tai puiki proga pamatyti tave šokėjo, choreografo ir idėjos autoriaus amplua.
– Kiekvieną kartą, nesvarbu ar tik šoki, ar kuri autorinį darbą, – atiduodi visą save. Aišku, kiek mažesnė įtampa slegia, kai esi tik komandos narys – vienas iš šokėjų, kai didžiausia kūrinio sėkmės atsakomybė tenka choreografui. Kurdamas savo asmeninį darbą gyveni su juo ilgai, paskęsti kūrybinėse kančiose, keiti, ieškai, tobulini iki begalybės. Ir šįkart, pavyzdžiui, sostinės žiūrovai matys kitokį spektaklio „ID:D&G“ (idėjos autorius ir choreografas M.Stabačinskas) variantą nei prieš savaitę rodytas Kaune.
– Kodėl spektaklis keičiamas?
– Pirmąsias pastabas išgirdome po spektaklio premjeros per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. O kai tas pastabas pasako Edinburgo šokio festivalio vadovas ir pažada pakviesti pasirodyti, jeigu pakeisime pabaigą, imiesi ieškoti sprendimų! Juokauju, išties įsiklausėme ir į kitų kritikų bei žiūrovų pastabas, peržiūrėjome spektaklio įrašą ir supratome, kuriomis dalimis esame nepatenkinti, ties kuriomis reikėtų padirbėti.
Tačiau kasdien salėje dirbdami dviese su šokėju Mariumi Pinigiu prisikuriame ir kartais nuvažiuojame visai ne į kitą pusę... Parodę likusiems komandos nariams (dramaturgė Monika Jašinskaitė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, prodiuserė Gintarė Masteikaitė), gauname griežtų pastabų ir tenka vėl grįžti repetuoti, ieškoti. Vis dar nesame patenkinti spektaklio pabaiga, tačiau tikimės, kad Vilniuje spalio 16-ąją jau galėsime parodyti galutinį spektaklio variantą.
– Kaip kilo idėja kurti spektaklį, kuriame remiamasi legendinių lakūnų Stasio Dariaus ir Stepono Girėno skaudžiai pasibaigusia kelione?
– Spektaklio idėją inspiravo netikėtai atrastas dešimties litų banknotas, kuris ir privertė susimąstyti apie XX amžiaus pradžios Lietuvos herojų ir šiuolaikinio XXI amžiaus žmogaus tapatybę. Stengiausi dar kartą permąstyti Lietuvos istorijos įvykius, padariusius didelę įtaką jau kelioms lietuvių kartoms. Kas buvo S.Darius ir S.Girėnas? Kas jie galėjo būti? Su skrydžiu per Atlantą susiję faktai scenoje jungiami į šiuolaikinio žmogaus pasakojimą, išryškinantį, kas gali būti vertinga šiandien: išlikti nuoširdžiam, būti savimi ar užsidėti šalto ir nepažeidžiamo žmogaus kaukę. Scenoje kalbame apie herojiškumą, tokį koks jis buvo mūsų istorijoje ir koks jis šiandien?
– Ar M.Stabačinskas – herojus?
– Nesistengiu būti herojumi – noriu būti tiesiog geru, doru piliečiu ir išlikti savimi. Tiek gyvenime, tiek scenoje – tikiuosi, kad tai jaučia ir aplinkiniai. Galbūt pajaus ir žiūrovai.
– Spektaklis „ID:D&G“ jūsų autorinis darbas, tačiau prieš jį buvo dabar jau gerai žinomas spektaklis „Contemporary?“, kuriame idėjas kūrėte trise su Agne Ramanauskaite ir Pauliumi Tamole. Kaip sekėsi tuomet, kai ėmėtės gan rizikingos užduoties – su ironija pažvelgti į šiuolaikinio meno kūrimo užkulisius?
– Kurdami žinojome – arba sudegsime arba išplauksime. Tačiau nesitikėjome tokios sėkmės.
– Kada pajutote, kad sukūrėte tai, kas vėliau buvo pavadinta Metų scenos įvykiu?
– Jau po keleto pirmųjų pasirodymų, kai prie mūsų ėjo scenos kolegos, iš kurių spektaklyje nepiktai pasišaipoma, ir gyrė mus. Kai kurie atrado save, nors kurdami net negalvojome apie tai. O, pavyzdžiui, šokėja Loreta Juodkaitė, kurios garsųjį sukinį atkartoju scenoje, suprato ironiją ir net atkreipė dėmesį, kad scenoje sukuosi ne į tą pusę, į kurią ji! Tad džiaugiamės, kad beveik niekas neįsižeidė, suprato, kad lietuviškoje scenoje jau reikėjo tokio darbo, kuris būtų ne tik ironiškas, bet ir atviras – parodytų ir kūrėjų kasdienybę bei skaudulius. Tačiau su geros ironijos prieskoniu lengviau ir patiems į tai žvelgti.
– Spektaklyje visi trys kalbate apie tai, kas jums yra šokis. Taigi kas jums yra šokis?
– Atsakymui tinka eilutės iš spektaklio – šokis yra mano gyvenimas. Iš tiesų šokis yra labai daug. Į jį sudedi kiekvieną savo gyvenimo dalelę. Tai yra ir darbas, ir nelengvas darbas: būna, kad skauda, kad negali, kad tingi, bet ir be to šokio niekaip negali.
– Ir kai tiek jėgų ir darbo įdedi, tuomet ateina diena, kai tai būna įvertinta. Spektaklyje kalbate apie apdovanojimus ir įvertinimus, ar tai yra svarbu?
– Kad ir kaip kas sakytų, apdovanojimas yra svarbu! „Auksinis scenos kryžius“ vis dėlto pakeitė gyvenimą. Nors, rodos, dirbi taip, kaip dirbęs, tačiau staiga tave pradeda vertinti, pasidarai visiems reikalingas. Kartu atsiranda ir pasitikėjimas, kad tai, ką darai, kuriuo keliu eini, – tinkamas pasirinkimas. – Atsirado daug pasiūlymų iš teatro ar televizijos projektų?
– Iš tiesų prieš sezoną teko atsisakyti naujų pasiūlymų vaidinti ir dalyvauti įvairiuose projektuose. Iki metų pabaigos darbo knyga yra perpildyta pasirodymų ir gastrolių su esamais spektakliais. Laukia įtemptas, tačiau kartu ir malonus laikotarpis.
Lapkričio mėnesį, per kelias savaites su trimis skirtingais spektakliais teks pasirodyti trijuose skirtinguose festivaliuose. Spektaklis „Taip“ (choreografė Raimonda Gudavičiūtė) viešės Frankfurte, „Contemporary?“ pakviestas atstovauti Lietuvai Liublino (Lenkija) šiuolaikinio šokio festivalyje, o su spektaklio vaikams „Mozaika“ komanda vykstame į Vašingtoną (JAV), į vieną didžiausių festivalių vaikams ir jaunimui „Kids Euro 2014“.
– Kuo skiriasi pasirodyti suaugusiųjų ir vaikų (kūdikių) auditorijai?
– Galiu pasakyti, kad šokio teatras „Dansema“ ir darbas vaikams – pastarųjų metų didžiausias mano atradimas. Šokti ir statyti spektaklius vaikams – visai kitas pasaulis! Juk mažieji žiūrovai į viską reaguoja natūraliai – jeigu jau nepatinka, tai nepatinka. Vaikai reaguoja ir per spektaklį, kartu šoka – kartais net į sceną eina, tad turi būti ypač atidus. Ir jeigu atrodo, kad tokie maži jie dar nieko nesupranta, – netiesa. Vaikai supranta, tik nereikia jiems vaidinant ar šokant perspausti charakterių. O tai, kad supranta, akivaizdu, nes po spektaklio atkartoja judesius, lenda į kostiumus, net namuose prisimena tai, ką matę, ir bando šokti.
„Mozaika“ sulaukė didelio pasisekimo, tad kartu su choreografe Birute Banevičiūte kuriame naują spektaklį. Prie mūsų komandos prisidėjo A.Ramanauskaitė ir M.Pinigis – būsimasis spektaklis „Stebuklai“ bus šiek tiek vyresniems – 2–5 metų – vaikams. Tad laukia labai įdomus kūrybinis procesas.
– Artimiausiomis dienomis „Menų spaustuvėje“ Vilniuje trys darbai: „Mozaika“, „ID: D&G“ ir „Contemporary?“ Kodėl žiūrovai turėtų ateiti?
– Į „Mozaiką“ dar besilaukiančios moterys perka bilietus, nes tai pirmasis spektaklis, kurį pamato jų kūdikiai. Kaune pastatytas, kuriamas ir tobulinamas „ID:D&G“ – retas svečias sostinėje, tad tikrai negalima praleisti tokios galimybės. Na, o „Contemporary?“ – tiesiog must see, nes tai jau legenda.
Negalima spręsti, ar tau patinka šiuolaikinis šokis, jeigu esi matęs vos 3–4 šokio spektaklius. Šokio spektakliai tokie įvairūs: gali būti linksmi ir liūdni, gilūs ir nenuspėjami, tad kuo daugiau pamatai, tuo geriau gali spręsti, ar tau jie patinka, ar ne. O jeigu manai, kad nepatinka, tuomet būtina pamatyti „Contemporary?“, kuris yra tarsi reabilitacijos seansas visiems tiems, kurie bijo šiuolaikinių menų.
M.Stabačinskas „Menų spaustuvėje“. Spalio 12 d. 11 val. Šiuolaikinio šokio spektaklis 0– 3 metų vaikams „Mozaika“ (chor. B.Banevičiūtė, šokio teatras „Dansema“).
Spalio 16 d. 19 val. šiuolaikinio šokio spektaklis „ID:D&G“ (idėjos autorius – M.Stabačinskas, choreografija ir atlikimas: M.Pinigis, M.Stabačinskas).
Spalio 17 d. 19 val. (Ne)labai spektaklis „Contemporary?“ (idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai: M.Stabačinskas, A.Ramanauskaitė ir P.Tamolė).
