Kauno valstybinis choras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru penktadienį vilniečius, o šeštadienį kauniečius kviečia kartu žengti į balsais bei instrumentų pasažais kuriamą muzikos rūmą.
Sukakties proga klausytojai Vilniaus Kongresų rūmuose ir Kauno valstybinėje filharmonijoje išgirs vieno iškiliausių lenkų kompozitorių Karolio Szymanowskio kantatą „Stabat Mater“ - tikrą maldą sielai, kurioje susipina naivaus religingumo, pagonybės bei asketiškos valstiečio buities paveikslai.
Koncerto antrąją dalį papuoš auksine klasika tituluojami chorai iš Giueppe Verdi, Vincenzo Bellini, Richardo Wagnerio, Pietro Mascagni operų.
Neįtiko ilgi choristų plaukai
„Daugiau nei du dešimtmečius koncertų laukiame lyg didžiausios šventės. Deja, to negalėjome pasakyti kolektyvo gyvavimo pradžioje. Juk kone prieš kiekvieną pasirodymą baimindavomės perdėtų priekabių: sovietų valdžiai dažnai neįtikdavo mūsų ilgi plaukai, drabužiai, repertuaras“, - atvirai pasakojo Kauno valstybinio choro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausias dirigentas Petras Bingelis.
71 metų menininkas prisiminė atvejį, kaip praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jo vadovaujamas kolektyvas nuvyko į Rusijos miestą Voronežas. Choristus sutikęs vietos valdininkas garsiai pareiškė, jkad atlikėjai jokiu būdu negali žengti į sceną, nes jų plaukai per ilgi.
Kauniečiams buvo pasiūlyta skubiai apsikirpti arba susirinkti daiktus ir vykti į namus. Priešingu atveju laukia nemalonumai, nes į kiekvieną koncertą ateidavo partijos komiteto narių.
„Ilgi vyrų plaukai Lietuvoje tuo metu buvo labai madingi, ypač tarp menininkų. Juos kirptis atsisakė visi choro nariai. Pasakėme, kad plaukus galime susirišti ir paslėpti po švarkų apykaklėmis. Mums buvo liepta padaryti taip, kad žiūrovai to nepastebėtų. Nežinau, ar publiką trikdė, ar ne neįprastai aukštai pakeltos choristų apykaklės, tačiau koncertas vis tiek įvyko“, - juokėsi P.Bingelis.
Grasino atleisti iš darbo
Dar vieną sovietinės tvarkos sergėtojų nemalonę choras užsitraukė prieš pat 1975 metų Dainų šventę. Tuomet likus kelioms dienoms prieš renginį vykdavo kolektyvo perklausa. Į ją choristai iš Kauno į sostinę atvyko be sceninių drabužių.
„Šiais laikais per perklausas sceninių drabužių nevilkima. To daryti reikalo nematėme ir tuomet. Atrodė, kad svarbiausia - mūsų parengta programa.
Tačiau už tokią neva nepagarbą perklausos dalyviams buvau aprėktas ir vos neišvarytas iš darbo. Prisimenu, kaip kažkoks valdininkas šaukė, kad Kaune jau ne vienus metus netvarka. Ir dar priminė prieš kelerius metus susideginusio Romo Kalantos istoriją“, - kalbėjo tąkart papeikimu atsipirkęs P.Bingelis.
Skelbė lietuviškumo dvasią
Problemų Kauno chorui anais laikais netrūko ir dėl repertuaro. Tai ypač ryšku tapo, kai choristai per koncertus ėmėsi vis dažniau atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius, kuriuos vėliau itin išpopuliarino.
Ypač sovietinę valdžią papiktino Maironio gimimo 125-osioms metinėms skirta choro programa, kurioje netrūko žinomo tautos dainiaus kūrinių.
„Mūsų skleidžiamą lietuviškumo dvasią jautė ne tik žiūrovai, nuo kurių gausos lūžo salės. Jau po pirmųjų koncertų sulaukiau skambučio ir buvau iškviestas rimto pokalbio į partijos komitetą.
Man buvo aiškiai pasakyta, kad kai kurie Maironio kūriniai turi būti visiems laikams išbraukti iš choro repertuaro. Ypač tai buvo taikytina dainai, kurioje minimas Aukščiausiasis“, - pasakojo P.Bingelis.
Po šių perspėjimų draudžiamų dainų kolektyvo programoje nelikdavo, tačiau po kurio laiko choristai į ją vėl įtraukdavo tai vieną, tai kitą Maironio kūrinį.
Choro vadovas ir kolektyvas po šių koncertų nuolat girdėdavo publikos padėkas bei nuogąstavimus, kad nebūtų suimti.
