Jau penkioliktus gyvavimo metus skaičiuojantis „Ugnies veidas“ spalio 28 d. atvyksta į Klaipėdą, ir tai bus vienintelis spektaklis šiemet.
„Ugnies veide“ itin atvirai rutuliojamos kategoriškos temos: incestas, tėvažudystė, jauno žmogaus susinaikinimas. O pagrindinio vaidmens atlikėjas G.Ivanauskas tuo metu buvo tik ką mokyklą baigęs devyniolikmetis jaunuolis. Paklaustas, ar tokios drąsios temos neišgąsdino, aktorius atsakė, jog priešingai – jam visa tai buvo artima.
„Aišku, aš nenorėjau eiti deginti namų ar žudyti žmonių kaip Kurtas. Man tiesiog nesinorėjo plaukti pasroviui ką nors nutylint – norėjosi šaukti ir klykti. Teatras bei „Ugnies veidas“ buvo ta forma, kuria remdamasis galėjau tai padaryti. Buvau jaunas mažas blondinas su labai didelėmis ambicijomis. Tik tų ambicijų niekas nematė, kol atsirado Oskaras“, – pirmąsias repeticijas prisimena G.Ivanauskas.
Aktoriaus nuomone, esminė priežastis, kodėl užauga tokie vaikai kaip spektaklio herojai Kurtas ir Olga, - tėvų požiūris. Pastarieji turėtų prisiimti didžiąją kaltės dalį.
„Kartais tėvai negirdi savo vaikų, kai jie prašosi pagalbos. Iki šiol pažįstu keletą tokių žmonių... Jaučiu, kad jų tėvai paliko spragą. Užtenka vieną kartą nepriglausti galvos prie peties ar ko nors nepasakyti. Atsiranda nesusikalbėjimas, kurio atkurti neįmanoma. Ir tai yra skaudžiausia. Po to galima kalbėtis, statyti pilis, vestis į kiną, pramogauti, tačiau kažkas jau yra praleista“, – teigia G.Ivanauskas.
Iš karto po Kurto vaidmens „Ugnies veide“ aktorius gavo Romeo vaidmenį to paties režisieriaus spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Pasak G.Ivanausko, buvo tarsi užprogramuota, jog Kurto ir Olgos pora, vaidinama kartu su aktore Rasa Samuolyte, anksčiau ar vėliau taps Romeo ir Džuljeta.
„Pradėjus repetuoti „Ugnies veidą“ Oskaras ir visa kūrybinė komanda jau kalbėjo apie „Romeo ir Džuljetą“. Tiesa, mes su Rasa to nežinojome, tačiau nujautėme“, – aktorius prisimena penkiolikos metų senumo įvykius.
Tiesa, ne kiekvienas žiūrovas atlaiko dvi valandas atvirai pasakojamą vienos šeimos istoriją. Pasitaiko žiūrovų, pakylančių iš vietos ir paliekančių salę. Kiekvienoje šalyje nuo Argentinos iki Kosovo publika, žiūrėdama „Ugnies veidą“, vis kitaip reaguoja.
„Pamenu keturias moteris, kurios pabėgo tik pajutusios benzino kvapą. Tikroji teatro galia slypi iliuzijoje, jog tai yra tikras benzinas. Ši Oskaro sukurta iliuzija veikia absoliučiai“, – nekasdienę situaciją prisimena G.Ivanauskas.
Paklaustas, ar „Ugnies veide“ narpliojama tėvų ir vaikų nesusikalbėjimo tema per tiek metų neprarado aktualumo, G.Ivanauskas atsakymo ilgai neieškojo. Pasak jo, tai - amžina tema.
„Visai neseniai apie tai kalbėjausi su savo mama. Sakiau jai, jog kai man buvo devyniolika metų ir aš sėdėjau ant spintelės, vaidindamas trylikametį berniuką bei visa gerkle klykdamas, kad tėvai manęs nesupranta, tuomet tai atrodė normalu. Dabar ant spintelės sėdi trisdešimtmetis diedas, o aplinkiniai sako, jog vargšas berniukas bręsta. Mama nuramino, kad pati tema aktuali ir tokia bus amžinai, nes visi vaikai kada nors tampa paaugliais ir protestuoja“, – pasakoja G.Ivanauskas.
Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. O. Koršunovas) vienintelį kartą šiemet – spalio 28 d. 19 val., Klaipėdos žvejų rūmuose. .
