Garsaus dabarties JAV kompozitoriaus, šiuolaikinės muzikos organizacijos „Bang on a Can“ nario Michaelio Gordono naujausią kūrinį simfoniniam orkestrui „Beijing Harmony“ („Pekino harmonija“) įkvėpė Pekine, Dangaus šventykloje, esanti Aido siena ir nuo jos į visas puses sklindantis balsų aidas. Atgarsių efektas atlieka didelį vaidmenį ir kompozicijoje: intensyvesni garso svyravimai, nuvilniję per orkestrą, lėtėdami slopsta ir išsupa įdomias garsų samplaikas. Vienas kitą besivejantys, gama žemyn skambantys garsai susilieja į konsonansišką, tačiau gan nuspėjamą harmoniją.
Bendru įspūdžiu, tai postminimalistinės stilistikos, lengva ranka parašytas kūrinys, o toks dialogas tarp dviejų orkestro grupių būtų dar paveikesnis jam besitęsiant ilgiau.
Kertinės šiuolaikinės lietuvių muzikos figūros Broniaus Kutavičiaus su lūkesčiais laukta pasaulinė premjera „Epitafija Orleano mergelei“ sukurta pagal nebyliojo 1928 m. Carlo Theodoro Dreyerio filmo „Žanos d’Ark aistra“ garso takelį, kurį kompozitorius parašė 2009 m.
„Aš nesistengiau akompanuoti vaizdui. Siekiau perteikti bendrą filmo nuotaiką. Emociškai jis labai sugestyvus ir įkvepiantis“, – teigia autorius. Ir iš tiesų pasiekiantys kulminaciją ir staiga nutrūkstantys kūrinio epizodai pilni vaizdingumo: žemųjų styginių įžanga, grėsmingi akordai, varpų solo, medinių pučiamųjų atliekama grigališkojo choralo melodija ir graudūs, dramatiški akordai, tarsi iš Česlovo Sasnausko giesmės „Marija, Marija“ ar Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“... O orkestro pauzėse įsiterpia grigališkojo giedojimo ir skambančių bažnytinių varpų fonogramos.
Ir vis dėlto iš skirtingų epizodų sudaryta, pilna dažnų, staiga nutraukiamų kulminacijų kompozicija skamba tiesiog kaip į dvidešimčią minučių sutrauktas filmo garso takelis.
Kaip ir B.Kutavičiaus „Epitafija Orleano mergelei“, amerikiečių muzikos legendos Philipo Glasso Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 „Naqoyqatsi“ 2012 metais parašytas pagal jo paties kurtą garso takelį Godfrey Reggio filmui „Naqoyqatsi: Life as War“ („Gyvenimas kaip karas“, 2002).
Anuomet violončelės partiją įrašė legendinis Yo-Yo Ma, o šįkart ją atliko ne mažiau paveikiais pasirodymais intriguojantis solistas G.Lipkindas. Sulinkęs ties instrumentu, sukandęs dantis, jis griežė ekspresyvią melodiją taip, tarsi maniako šypsena smeigtų durklus į violončelę ar išgyventų katarsį. O štai muzikoje susidūrėme su atveju, kai kūrinys dėl ilgos trukmės paklaidina savo sraute, panardina į transo būseną, užliūliuoja repetityviniais ritmais ir jausmų proveržiais.
Festivalis „Gaida“ klausytojus vėl kvies lapkričio 5-8 dienomis ir pažers labiausiai lauktų programos masalų – muzikos legendos Ph.Glasso koncertą, pasaulinės teatro įžymybės Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“, garsiojo Vokietijos elektroninės muzikos akto „Monolake“ lyderio Roberto Henke's audiovizualinį projektą „Lumiere“, šiuolaikinės simfoninės muzikos vakarą bei kitų renginių.
