„Kornetas“ – nuostabus puikiai sinchronizuotų vaizdų ir subtilaus garso derinys. Minimalistinės dekoracijos ir meditacinės dinamikos vaizdo projekcijos nepriekaištingos. Išsiliejęs purpurinis kraujas, sustingęs oras, elektroninės jūros mirguliuojančios bangos, dirbtinė ugnis, apleistos katedros iš žmonių kaulų.
Praplaukiantis „šopenuojantis“ pianistas su vienu užburiančiu akordu, 3D veidrodžiai ir pudruotų perukų minia. Pageidaujančiam žaismingo siužeto, arijų ir burlesko, geriau į „Kornetą“ neiti, nes tai, pakartosiu, begalinis sapnas, pereinantis iš vieno pasąmonės kambario į kitą. Iliuzijų ir atbalsių fantasmagorija.
Kraujuojančios scenos lauke pirmą kartą pasirodo Raitelio figūra, kuri lydės žiūrovą per visą kūrinį. Įvairių minčių ir daiktų virtinė nepaleidžia Korneto. Sapnų mergaitė, šaukianti merginą, mirštanti paskui ant jo rankų. Ažūrinė žiema. Vaikų-vaiduoklių choras prie krištolinio gaublio. Praeitis užrakinta lyg gražiai apsirengusios ponios narveliuose. Kornetas lyg Faustas skrenda savo sapnuose virš besikeičiančio pasaulio, nerandantis nei ramybės, nei ramios mirties.
Muzika fragmentiška, kaip iš užsukamojo namelio, bet ne galutinai suskilusi. Muzika kaip ištraukos iš Nebaigtosios simfonijos. Besikartojančios, lyg „užsemplintos“, ištraukos iš Fryderyko Chopino čia ir ten. Užuomina į Richardą Wagnerį... Mikrotoninis švilpimas ir post-barokiniai choralai. Marširuojantys šokiai ir šokanti mirtis. Wolfgango Amadeaus Mozarto laikų diskoteka. Muzika, kuri įtraukia ir paleidžia. O.Narbutaitės muzikinis braižas atpažįstamas ir nepakartojamas.
Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas – barokinės-romantinės epochos palikimas – atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties. Procesas vietoje veiksmo, šviesa ir atspindžiai vietoje vaizdų. Jei jūs norite sužinoti, apie ką yra „Kornetas“, apčiuopti libreto detales, prašom paskaitykite puikiai ta proga išleistą knygutę.
O.Narbutaitės „Kornetas“ – tai gerybinė haliucinacija, kurią norisi išgyventi vis giliau ir giliau. Šie debesys, slenkantys mėnuliu, skirti ne tiems, kurie ieško komforto bėgdami nuo gyvenimo aistrų. Ši opera – lyg praraja tarp gyvenimo splino ir jo idealo, t. y. svajonių apie jį.
Toliau „Gaidos“ festivalyje
Lapkričio lapkričio 9 d., sekmadienį, 19 val. Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“.
