O pasigirdę garsai ir skambesiai kėlė pačių įvairiausių asociacijų: priminė Henry Cowello bandymus groti fortepijono stygomis ir Harry Partcho paties kurtų instrumentų skambesį, pirmuosius XX a. pirmosios pusės elektroninius muzikos instrumentus ir Karlheinzo Stockhauseno elektroninius sąskambius, sonoristinius kompozitorių ieškojimus 60-aisiais ir DJų kilpas (loops) – viskas, prie ko scenoje prisiliesdavo aktorius A.Wilmsas tapdavo užburiančios spektaklio muzikinės partitūros dalimi.
Visi scenoje esantys prietaisai priminė tiek mokslininko ar alchemiko laboratoriją, tiek paradoksalaus filosofo ar vienišo universiteto profesoriaus buveinę, kurioje galima rasti pačių netikėčiausių daiktų – kolbų, buteliukų, kavinuko ir lempų net sintezatorių ar smuiko stryką ant rašomojo stalo, jau nekalbant apie nevažiuojantį (?) dviratį, paukščio iškamšą, ventiliatorių ar daugybę kitų, sunkiau paaiškinamų, daiktų. Bet visi jie scenoje yra ne šiaip sau: dauguma jų išgaunami neįprasti spektaklio muzikiniai garsai, kurie yra stiprinami, jungiasi į kilpas, sluoksnius, įvairiausius ritminius darinius ir, kartu su vizualine puse bei šviesomis, kuria muzikinę spektaklio magiją.
„Max Black“ pagrįstas Paulio Valery, Georgo Christopho Lichtenbergo, Ludwigo Wittgensteino ir Maxo Blacko tekstais: paradoksalūs teiginiai, satyriniai ar humoristiniai sugretinimai, moksliniai ar filosofiniai svarstymai bei išvedžiojimai gretinami, supriešinami, pinami su spektaklio muzikiniu audiniu ir papildomi netikėtais pirotechniniais efektais kuria neįprastą ir stulbinančią teatrinio reginio vienovę.
Tekstų ir muzikos bei įvairių garsų – o taip pat gausių pirotechnikos efektų – santykis daugiausia gretinamas netikėtumo, kontrasto principu, neretai siekiant akustinio, muzikinio efekto. Bet kartu visa tai, kad ir kaip būtų keista, ne išblaško, bet priešingai – padeda atkreipti dėmesį ir įsigilinti į pjesėje girdimus tekstus. Tekstai daugiausia perteikia mąstymo, įrodinėjimų, pasitelkiant įvairiausias formules, paradokso efektą. Nors pagrindinis spektaklio herojus yra Maxas Blackas, atrodė, kad A.Wilmsas savo vaidmenyje apjungė ne tik jo, bet ir kitų spektaklyje panaudotų tekstų autorių – P.Valery, G.Ch.Lichtenbergo, L.Wittgensteino – bruožus.
Galėčiau teigti, kad Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ savo sandara yra daugiau muzikos kūrinys nei teatro veikalas. H.Goebbelsas yra naujo, abstraktaus muzikinio teatro burtininkas, visomis įmanomomis teatrinėmis priemonėmis įtraukiantis žiūrovus – kartu ir klausytojus – į savo fantazijos žaismą. Spektaklio ritmas, lengvumas ir grakštumas sukuria įspūdį, kad viskas pasiekta tarsi žaidžiant, improvizuojant, lyg tam nereikėjo jokių ypatingų pastangų, tačiau poveikis pernelyg stiprus, kad tai galėtų būti tiesa. „Max Black“ forma ir turinys, A.Wilmso sukurtas mąstytojo ir filosofo vaidmuo kartu su H.Goebbelso muzikine spektaklio partitūra neabejotinai teigia, kad aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ patyrėme neeilinį muzikinio teatro reiškinį.
