Lėlininkai atkakliai pratinasi suaugusius žiūrovus, įrodinėdami, kad lėlės gali vaidinti ir būti įdomios ne vien vaikams. Atėjus į „Smėlio žmogų“, iš susidomėjusių žmonių kiekio galima buvo įsitikinti, kad „lėliukų“ pastangos pripažįstamos.
Šitam spektakliui teatras pakvietė Gintarę Radvilavičiūtę, talentingą lėlininkę iš Klaipėdos. Ji pasirinko vieną niūriausių „Spragtuko“ autoriaus kūrinių. „Smėlio žmogus“ – apie vaikytėje patirtą siaubą, susidūrus su bauginančios išvaizdos žmogumi. Suaugusį jaunuolį nenustoja persekioti košmaras, o meilė mechaninei lėlei tampa užsidarymo savyje, pamišimo išraiška. (E.T.A.Hoffmano kūrinį, išverstą Alfonso Tekoriaus, teatras skelbia programėlėje). Bet spektaklis – ne inscenizacija. E.T.A.Hoffmano apsakymas tapo atspirtimi G.Radvilavičiūtės vaizduotei. Režisierę ir savo spektaklių lėlių kūrėją, įkvėpė tai, kas perskaitytoje istorijoje jai atrodė lėliškiausia – žmogaus santykis su įsivaizduojamu partneriu, savo gyvenimo šešėliu, kuriuo neįmanoma arba nesinori atsikratyti.
Scenografė Renata Valčik sukonstravo iliuziškai tuščią tamsią erdvę tik su pasvirusiu stalu ir pora taburečių. Kiti elementai išnirs trumpam ir netikėtai. Tokioje aplinkoje visą „Smėlio žmogaus“ valandą iš esmės vaidina dviese – Sigita Mikalauskaitė ir Šarūnas Datenis. Net kai S.Mikalauskaitė vaidina be Š.Datenio, o jis – be jos, vistiek scenoje veikia dviese.Tas antrasis – žmogaus ūgio lėlė. Jau pirmoje scenoje Š.Datenio personažas persimaino, virsta kitu asmeniu, kai aktorius tarsi išnyksta, paskui atsitiesia su kauke, o apsiaustas ima keisti ir plastiką. Spektaklis susideda iš atskirų bežodžių duetų, kuriuos įkvėpė apsakyme aprašyti studento Natanielio, jo mylimosios Klaros, lėlės Olimpijos, vakystėje gąsdinusio Kopelijaus, kitų likimai, tačiau jų galima ir nežinoti – santykiai vis tiek bus atpažįstami. Herojų pasąmonės kosmosą G.Radvilavičiūtės spektaklyje „įgarsino“ Ritos Mačiliūnaitės muzika.
Pirmosios „Smėlio žmogaus“ poros neatrodo nutolusios nuo realumo. Moteris pasirodo su vyru, kuris jos tikrai nepaleis, bus švelnus ir įkyrus, žemins ir smurtaus. Vyras grumiasi su kitu, kurį jis turi įveikti. Toliau – vis labiau fantasmagoriškų santykių fragmentai ir neįtikėtinų formų partneriai. Moteris tarsi besvorė sklando aplink ramų, abejingą partnerį. Vyras įkliuvęs į pusnuogės ilgakaklės koketės glėbį. Moteris gimdo keistėjančią, išsigimstančią būtybę. Vyras sukonstruoja moterį išilgintomis galūnėmis.
Ir ateina aukštas Smėlio Žmogus, kurio akivaizdoje suaugęs spektaklio herojus virsta mažu išsigandusiu berniuku – puiki scena, kai vėlgi personažas sukurtas ir aktoriaus, ir lėlės. „Smėlio žmoguje“ įtampa, siaubas kuriami estetiškai, gražiai, rafinuotai. Vyksta tarytum kerėjimo seansas, žiūrovų fantazijos išbandymas, siūlant patiems nuspręsti, kas yra tas greta esantis, niekaip neišnykstantis, nenuvejamas asmuo? Išsiilgtasis? Neišvengiamasis? Demonas?
Ir be to – suprasi ar nesuprasi, kaip tai daroma? Kiek artistų vaidina tuos žmogaus ir lėlės – žmogaus ir jo vaizduotės gyventojų – duetus? Kokiu būdu iš scenos viršaus įstrižaine sklendžia demonai-vaiduokliai-šešėliai? Bet ar reikia suprasti, tuo labiau – matyti, kaip kuriama spektaklio magija? „Smėlio žmogus“ šiuo atžvilgiu nėra visiškai paslaptingas, jo stebuklų mechanika kartais atsiveria. Ir nebežinau, ar tai spektaklio trūkumas, ar suaugusio žiūrovo noras būti apgautam lyg vaikystėje. Artimiausi „Smėlio žmogaus“ vaidinimai „Lėlės teatre“ – lapkričio 14 ir 28 d.
