Muzikologė Gražina Daunoravičienė: „Gaida“ – postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio svečiais“
Šį festivalį palyginčiau su aštuonioliktąja „Gaida“, kai Vilniuje vyko Pasaulio muzikos dienos. Po jų tarsi buvo justi tam tikras atoslūgis. O šių metų „Gaidos“ festivalio programos aiškiai atsigręžė į aktualesnius autorius, kūrinius, muzikos tendencijas. Savaip simboliška, kad tai išreiškė būtent festivalyje koncertavęs Philipas Glassas ir jo populiariausi kūriniai: elementariausių muzikos struktūrų eksponavimas, begalinis kartojimas ir modifikavimas tarsi nesislapstant deklaravo ironišką paties Ph.Glasso santykį su avangardu.
Festivalio programa ganėtinai konceptuali ir ambicinga – visi trys pasirinkti pagrindiniai festivalio autoriai buvo įdomūs. Nuo minimalizmo (nors pats Ph.Glassas bodisi šia sąvoka) pagaliau atsigręžta į postmodernizmą, bandoma dairytis dabartyje. Labai įdomus buvo Heinerio Goebbelso spektaklis – būtent savo muzikine dalimi ir jos santarve su vizualiu planu. Hanna Kulenty taip pat buvo sėkmingas pasirinkimas. Stiprūs autoriai, puikūs atlikėjai.
Iš kviestinių solistų ypač stipriai pasirodė trimitininkas Marco Blaauwas, puiki klavesinininkė Goska Isphording, charizmatiškas violončelininkas Gavrielis Lipkindas. Savaip įdomu buvo išgirsti Stradivariaus smuiką, gaila, kad pati solistė atrodo dar neverta juo groti.
Man patiko, kad ir tarp dirigentų buvo naujų veidų ir vardų. Nors šį kartą noriu ypač pagirti Donatą Katkų ir Šv.Kristoforo kamerinį orkestrą, man jų koncertas Šv.Kotrynos bažnyčioje, ko gero, buvo geriausias visoje programoje. Buvau nustebusi, gėrėjausi puikiu orkestro lygiu, interpretacija, visa koncerto visuma. Ir Ph.Glassas su savo ansambliu yra gėris, jo „Dvylikos dalių muzika“ yra klasika, vienas ryškiausių XX a. kūrinių. Klausydamasis jo gyvai atliekamos muzikos tiesiog galėjai girdėti kai kurių lietuvių autorių minimalistų muzikos „gyvas šaknis“.
Apibendrindama pasakyčiau, kad šis festivalis – tai postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio kviestiniais svečiais. Net pasidžiaugiau, kad festivalis išsitęsė laike, nes visa tai vienu ypu aprėpti būtų sunku.
Iš lietuviškų kūrinių neabejotinas lyderis yra Onutės Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“. Kai jis suskambėjo, pamaniau: Dieve, tokia branda, begalinė garso estetika, individuali koncepcija, meistriškas kompozitoriaus darbas. Koncerte Šv.Kotrynos bažnyčioje apskritai abiejų moterų kompozitorių kūriniai, greta O.Narbutaitės opuso – H.Kulenty „GG Concerto“, buvo neabejotinai stipriausi.
Gerą įspūdį paliko Ugnės Giedraitytės „Arco Iris Circular“ ir Rūtos Vitkauskaitės „Ashraga“, žadantys įdomią tolesnę šių jaunų kompozitorių kūrybinę raidą. Juk simfoniniam orkestrui debiutuojančiam autoriui yra ypač nelengva rašyti – tuo įsitikinome išklausę kitas premjeras.
Iš užsieniečių labai gaiviai nuskambėjo H.Kulenty kūriniai, kurie buvo ir puikiai atlikti. Tarp viršūnių, žinoma, H.Goebbelso estetiškas ir konceptualus „Max Black“, būtent muzikinė akustinė spektaklio dalis, kuri galėtų puikiai gyvuoti net be reginio. Beveik vizualiu garso virpesių dizainu imponavo Michaelo Gordono „Pekino harmonija“ simfoniniam orkestrui – harmoniškai išgrynintas kūrinys.
Linkiu galvoti toliau, kad „Gaidoje“ skambėtų aktualiausia muzika , kad vis labiau būtume esamajame muzikos laike. Tada mes jame akivaizdžiai matome ir savo muziką, ar ji tame kontekste skamba taip, lyg būtų sukurta prieš šimtą metų, ar kaip tik atvirkščiai, kaip O.Narbutaitės opusas, kuris buvo absoliučiai pasaulinio, aukščiausio meninio lygio. Linkiu kilti aukštai ir dairytis plačiai. Šiais metais „Gaidoje“ buvo pagautas džiuginantis kilimo, skrydžio aukštyn mostas.
Muzikologė Živilė Ramoškaitė: „Festivalyje išties buvo įdomių dalykų“
Gerai prisimenu laikus, kai festivalyje trūkdavo publikos. Pamenu, kai Filharmonijos salėje arba Kongresų rūmuose likdavo daug tuščių kėdžių. Dabar padėtis yra pasikeitusi: „Gaida“ įsitvirtino Vilniaus festivalių dienoraštyje, galima sakyti, ji jau turi savo prisiekusią publiką.
Niekada nebūna, kad visų klausytojų skonis ir interesai būtų vienodi, tad vieni renkasi vienus koncertus, kiti – kitus, tačiau nepaneigsi, kad juos aplanko daug nuoširdžiai suinteresuotos publikos. Aš nesistebiu, kad kai kuriuose koncertuose vyrauja jauniausia karta, o kituose matai solidaus amžiaus žmones. Festivalis rengiamas ne tik būreliui kompozitorių ir muzikologų, apie tai, manau, mąsto ir tie, kurie juos rengia. Tad ir programose matome gana įvairių krypčių kūrėjų darbus.
Šiuolaikinis kūrinys – tai ne Wolfgango Amadeaus Mozarto ar kito laiko patikrinto genijaus muzika. Į kai ką aš žvelgiu kaip į galimybę susipažinti su mažai žinoma kūryba, kai kas, pavyzdžiui, elektroninė muzika ir performansai, manęs tiesiog nedomina – turbūt man per vėlu į tai gilintis... Tačiau žinau, kad jaunesnei kartai arba šios muzikos vyresniems entuziastams tai gyvybiškai svarbi sritis. Gerbiu jų pasirinkimą ir kūrybines pastangas.
Šiųmečiame festivalyje buvo ir intrigos, ir lietuviškų premjerų, ir šiaip įdomių dalykų. Kadangi nuo senų laikų mėgstu Ph.Glasso muziką, man labai patiko, kad šįsyk jis atvyko su savo ansambliu. Juk daugelis jaunų žmonių, sėdėjusių ir stovėjusių sausakimšoje Kongresų rūmų salėje, nebuvo jo ankstesniuose koncertuose Vilniuje, pagaliau tada buvo atliekami ir kiti kūriniai. Neabejotinai tai šio festivalio hitas! Mane sužavėjo Lietuvos kamerinio orkestro programa su Ph.Glasso Trečiąja simfonija ir Algirdo Martinaičio smuiko koncertu (smuikininkė Aisha Syed jį pavyzdingai išmoko, bet ne visai suvokė, apie ką jis), taip pat Šv.Kristoforo kamerinio orkestro puikus koncertas, kuriame išgirdome labai subtilų O.Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“, puikų H.Kulenty „GG Concerto“ su virtuoze klavesino soliste, Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio naujus opusus.
Valstybinis simfoninis orkestras parengė solidžią programą su nauja Broniaus Kutavičiaus „Epitafija Orleano Mergelei“, suskambėjusia dar pagaviau ir emocingiau nei pirmasis variantas žiūrint filmą apie Žaną D’Ark (ir tada įsiminė meistriškai kuriama kančios raiška). Šioje programoje įdomūs man buvo ir kiti du kūriniai – Ph.Glasso Antrasis koncertas violončelei ir M.Gordono „Pekino harmonija“. Deja, negalėjau būti atidarymo ir uždarymo koncertuose, jų skelbta programa, regis, taip pat turėjo būti įdomi.
Apie pageidavimus ateičiai. Manau, kad festivalio rengėjai visuomet stengiasi sudaryti pagal galimybes kuo geresnę ir įdomesnę programą. Gerbiu jų triūsą ir tikiuosi, kad kita „Gaida“ bus įdomi ir įvairi. Duok Dieve, kad mūsų kompozitoriams pavyktų sukurti naujų gerų veikalų, kurie suskambės kitame festivalyje.
Dirigentas Donatas Katkus: „Gaida“ tapo tikra švente“
Man „Gaida“ pirmiausia patraukli dėl plačios stilistinės įvairovės. Lietuvoje turime įvairių kitų mažesnių šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie užima nedideles savo nišas. O „Gaida“ turi solidų jungiamąjį pamatą. Čia skamba muzika kompozitorių, kurie jau yra užėmę stiprias pozicijas savo kraštuose ir pasaulyje, pavyzdžiui, Ph.Glassas. Tokios figūros atvykimas į festivalį išaugina renginio vertę. Tai yra labai svarbu, nes autoritetų reikia. Juk festivalio vertės nesukursi, jei skambės vien tik nežinomų vidutiniško lygio autorių kūriniai. Pažįstu daug kompozitorių, taip pat ir užsienio, kurie žino „Gaidą“. Akivaizdu, kad festivalis nuosekliai siekia tikro, o ne tariamo pripažinimo, ir šiandien neabejotinai užima rimtas pozicijas. Festivalį, išsikovojusį tokį autoritetą, reikia remti. Keista, kad vis dar yra to nesuprantančių.
Bet kurio festivalio kryptį lemia ne kokia nors valdyba, bet žmogus, stovintis prie jo vairo. Nežinau nė vieno festivalio, kurio stilių, programos atranką lemtų daugelio žmonių komisija, tada būtų jovalas – prasidėtų intrigos ir pan. Paprastai festivalius rengia autoritetingi, gerai nusimanantys muzikai.
Pas mus nemažai yra gerai išmanančių šiuolaikinę muziką, bet realizuoti savo išmanymą, organizuoti geba labai nedaugelis. „Gaidai“ pavyko, kad jos meno vadovas Remigijus Merkelys yra puikus organizatorius, kuris net, sakyčiau, kietai realizuoja savo įsisvaizdavimą. Festivalio vadovui negali atimti šitos teisės, nes „Gaida“ jau yra sukurta kaip didelis, rimtas festivalis.
Ar prisimenate, kaip būdavo anksčiau? Kai vykdavo Kompozitorių sąjungos plenumai ar pirmieji “Gaidos“ festivaliai, juose būdavo grojama vien tik Lietuvos autorių muzika, na, kartais pasitaikydavo ir vienas kitas kūrinys iš kitų kraštų. Galiu paliudyti, kad tas totalitarizmas, kai visi turi teisę rodyti savo kūrinius, o kūryboje juk ne visi yra geriausi, nieko gera neduoda. Puikiai prisimenu, kaip anuomet festivalio renginius lankydavo tik nedidelis žmonių, visi tarsi savi, kompozitorių ir muzikologų bendruomenė. Į atidarymus Filharmonijoje tuomet susirinkdavo vos keliasdešimt klausytojų, orkestras scenoje būdavo didesnis. O dabar žiūrėkite – „Gaida“ tapo tikra švente, žmonės veržiasi, žino festivalį, jo laukia. Publikos taip padaugėjo, kad dažnai net netelpa į koncertų sales.
Diriguodamas Šv.Kristoforo kamerinio orkestro koncertą „Gaidoje“ susidūriau su labai miela mano sielai muzika. Aš pats, sakykime, nebūčiau atradęs H.Kulenty kūrinio, nebūčiau žinojęs Stefano Gervasoni opuso. Kūriniai buvo mums pasiūlyti ir visi buvo geri. Man labai patiko savo aurą turinti R.Motiekaičio muzika, V.Laurušo opusus nuolat grojame, o dėl O.Narbutaitės kūrinio net specialiai atvyko suomių dirigentas. Beje, apie šį koncertą mane pakalbinusi viena žurnalistė prirašė tai, ko jai visai nesakiau, dėl to kreipiausi į leidinį su protestu.
Žvilgsnis visuomet būna subjektyvus, festivaliai taip pat vienais metais gali būti geresni, kitais – prastesni, tai natūralu. Aš pats esu Kristupo vasaros festivalio vadovas, visuomet stengiuosi, kad jis turėtų patrauklų vasarinį pobūdį, bet bendras rezultatas ne visada būna nuspėjamas. Manau, reikia džiaugtis visu tuo, kas buvo gero. O „Gaidoje“ kiekvienais metais būna gerų dalykų, ypač šiemet.
Kompozitorius Mindaugas Urbaitis: „Šių metų „Gaidoje“ – gyva festivalio atmosfera ir daug jaunimo“
Man festivalio viršūnės buvo keturios: Strasbūro mušamieji, atlikę Gerard’o Grisey „Le Noir de l’Etoile“, „The Philip Glass Ensemble“, Roberto Henke’s „Lumière“ ir H.Goebbelso „Max Black“. Strasbūro mušamieji – ne tiek dėl paties kūrinio, kiek dėl puikaus atlikimo ir koncerto visumos, o kiti trys dėl to, ką būtų galima pavadinti įdomumu, patrauklumu ir poveikiu. Manyčiau, kad tai pakankamai daug: jei kiekvienam klausytojui jų buvo panašiai tiek ir dar jei skirtingų, tuomet festivalį galima laikyti pavykusiu.
Ateities lūkesčiai kaip ir kasmet: išgirsti ko nors, kas pakeistų asmeninę patirtį ir priverstų į žinomus dalykus pažvelgti naujai.
