„Juditos triumfas“ (visas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) pagal Giacomo Cassetti libretą – vienintelė iš keturių išlikusių kompozitoriaus A.Vivaldi oratorijų.
Lietuvoje ji visa kol kas nebuvo atlikta – skambėjo tik epizodai.
Lėmė politiniai ir meniniai motyvai
„Juditos triumfas“ – tai alegorinis pasakojimas apie 1716 metų rugpjūčio venecijiečių pergalę prieš turkus, kai pastarieji apsiautė Korfu salą. Kartu kūrinys atspindi ir bendras to laikotarpio venecijietiškų oratorijų tendencijas, ypač – kovos su užkariautojais iš Rytų tematiką.
Turkų puldinėjamoje Venecijoje gyvenęs kompozitorius A.Vivaldi metaforiniam pasakojimui apie pergalę pasirinko gerai žinomą Senojo Testamento pasakojimą apie žydų našlę Juditą.
Legenda pasakoja, kad Judita, labai graži, dora ir pamaldi našlė, norėdama išgelbėti asirų apsiaustą Betulijos miestą, nueina į priešo stovyklą. Po keleto dienų asirų karo vadas Holofernas, tikėdamasis gražuolę suvilioti, pakviečia ją į puotą savo palapinėje, bet nusigeria ir užmiega. Judita pagriebia kardą ir nukerta Holofernui galvą.
Įsidėjusi galvą į tarnaitės parūpintą krepšį Judita grįžta namo. Vos išaušus Holofreno galva pakabinama ant miesto sienos, o betulijiečiai, Juditos padrąsinti, būriais išeina į kalnų perėjas. Asirai, pamatę kas atsitiko jų vadui, puola į paniką, atsitraukia, karas baigiasi.
„Kada, jei ne dabar statyti oratoriją „Juditos triumfas“? Kada, jei ne šiandien, kai už lango žvanga ginklai, vyksta karas kaimyninėje šalyje ir galbūt artėja prie mūsų? A.Vivaldi oratoriją parašė gyvendamas Venecijoje, per karą su turkais, radęs biblinį siužetą apie Juditą, kuri išgelbsti tautą. A.Vivaldi oratoriją sukuria, regis, vienu mostu. O svarbiausia, kad per visą oratoriją minimas žydų miesto Betulijos pavadinimas ir staiga finale nuskamba tekstas: „Ačiū Juditai, ji išgelbėjo tėvynę – mūsų Venecija bus laisva.“ Tai aiški nuoroda, kad A.Vivaldi oratoriją kūrė kaip savotišką burtą, kaip šamanišką aktą Venecijai apginti. Tai pagrindinė priežastis, kodėl man atrodė būtina šią oratoriją pastatyti kaip tik dabar“, – apie paskatas imtis naujo kūrinio kalbėjo G.Varnas.
Be prasmingo siužeto, G.Varnui, jau pasiilgusiam muzikos po Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ pastatymo, patrauklus buvo ir oratorijos melodingumas.
„Tokiais kompozitoriais kaip A.Vivaldi niekas nesisvaido, gal nelabai kada gyvenime vėl gausiu tokį tokį pasiūlymą, tad darbo mielai ėmiausi“, – sakė režisierius.
Aplinkybės susiklostė palankiai
Statyti A.Vivaldi „Juditos triumfą“ – Baroko operos teatro meno vadovo Viktoro Gerasiomovo sumanymas, kurį jis įgyvendino kartu su teatro direktoriumi Linu Koženiausku.
Be sąsajų su neramiomis nūdienos pasaulio aktualijomis, kūrinys reikšmingas ir istorine prasme – 2016-aisiais bus švenčiamos oratorijos sukūrimo ir pirmojo atlikimo 300-osios metinės, kurioms ruošiasi ryškiausi Europos muzikos kolektyvai. Tad buvo proga prisidėti ir lietuviams.
Dar viena kūrinio pasirinkimui įtakos turėjusi aplinkybė, galima sakyti, „techninė“: galimybė gauti natų, suburti dainininkus ir muzikantus, kurie galėtų tą kūrinį atlikti. Šiuo atveju visos aplinkybės sukrito palankiai.
Herojai tarsi nužengs iš freskų
Baroko operos teatras „Juditos triumfui“ pristatyti Lietuvos publikai pasirinko ne koncertinį, o sceninį vaidybinį variantą. Tai nėra naujiena – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kelerius metus išsilaikė vienas subtiliausių šio teatro pastatymų – Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“, režisuota Roberto Wilsono, šiemet repertuare atsirado itin prašmatniai inscenizuota Georgo Friedricho Handelio oratorija „Aleksandro puota“.
Baroko operos teatras, sekdamas didžiųjų teatrų tradicija, irgi oratoriją įvelka į spektaklio rūbą ir pakvietė tai padaryti režisierių G.Varną, bene barokiškiausią mūsų režisierių, jau įrodžiusį savo meistrystę Claudio Monteverdi madrigalinėmis operomis „Tankredžio ir Klorindos kova“, „Nedėkingųjų šokis“.
„G.Varnas yra tikrai barokinis režisierius. Net jeigu spektaklio žanras nėra tiesiogiai sąlygotas baroko, jis vienaip ar kitaip išlenda. G.Varno kuriamas barokinis puošnumas nėra tiesmukas, jis išryškėja nedidelėmis, subtiliomis detalėmis. Specifinį jo spektaklių baroko dvelksmą sunku apibūdinti. Tai nėra kokia nors prabanga, aksomai, brokatai, kabantys šviestuvai, bet užtenka vieno taiklaus solisto judesio, minimalistinės detalės ir matai – tai labai subtilus pudruotas G.Varno barokas“, – kalbėjo „Juditos triumfo“ repeticijas mačiusi Baroko operos teatro atstovė Laūra Karnavičiūtė.
G.Varnas kol kas nelinkęs atskleisti visų spektaklio detalių, bet neslepia, kad rasti režisūrinius sprendimus jam nebuvo sunku, nereikėjo kankintis: „Turėjau vieną neišbandytą idėją ir ji, mano galva, čia tobulai tiko. Panaudojau plokščias lėlės, kurias artistai valdys ir kartu dainuos. Scenoje tarsi atgis, ims judėti senos apsilupinėjusios freskos ir suvaidins Juditos istoriją.“
Kūrinys ir karinis, ir feministinis
„Juditos triumfo“ scenografiją sukūrė G.Varno bendražygė Julija Skuratova. Didžioji dalis kūrybinės komandos taip pat moteriška: orkestre pirmuoju smuiku grieš iš Anglijos atvykusi Agata Daraškaitė, dainuos solistės Nora Petročenko, Diana Tiškovaitė, Renata Dubinskaitė, Eglė Šidlauskaitė, Rūta Vosyliūtė, solistėms talkins merginų choras „Liepaitės“. Prie lietuvių prisidės senosios muzikos atlikėja iš Lenkijos Klaudyna Žolnierek, grosianti teorba. Bet diriguos vyras - Juozas Mantas Jauniškis.
Tokią atlikėjų sudėtį lėmė aplinkybės – A.Vivaldi oratoriją kūrė dirbdamas muzikos mokytoju mergaičių prieglaudoje.
„Tai labai feministinė oratorija. Visas partijas, net Holoferno, patikėti moterų balsams, buvo drąsus ir įžūlus sprendimas. O žinia, kurią perduoda A.Vivaldi, yra tokia: moterys išgelbės pasaulį. Šiandien aš mintyse šią oratoriją skiriu Ukrainai. Duok Dieve, kad Ukrainoje atsirastų kokia nors Judita, kuri suviliotų poną Vladimirą Putiną ir padarytų tai, ką reikia. Tikėkimės, kad istoriją perskaitys ir klausytojai, apsilankę spektaklyje“, – vylėsi režisierius G.Varnas.
Parodys tik vieną kartą?
Oratorijos „Juditos triumfas“ inscenizacijos pristatymą tenka baigti nelinksma gaida: kas nepateks į lapkričio 26-osios spektaklį, gali jo ir nepamatyti. Spektaklis kuriamas su skolintomis dekoracijomis, pakylomis, ekranais, minimaliomis lėšomis, kurių užtenka tik tam kartui.
„Jeigu įdėjus tiek pastangų, kūrybos spektaklis bus parodytas tik vieną kartą, vadinasi, tie, kurie skiria pinigus, yra kvailiai – pinigai išmetami į balą“, – apmaudo dėl paramos kultūros projektams skyrimo tvarkos neslėpė režisierius G.Varnas.
