Įžvelgė sąsajų su dabartimi
Režisierius G.Varnas, pakviestas inscenizuoti „Juditos triumfą“, įžvelgė šios sakraliosios karo oratorijos sąsajas su nūdienos politinėmis aktualijomis ir tai buvo viena svarbiausių paskatų imtis šio darbo.
„Venecijietis A.Vivaldi šią oratoriją rašė tuo metu, kai osmanų armija siaubė Austrijos-Vengrijos žemes ir Venecijos vandenis Adrijos jūroje. Pasinaudodamas bibline istorija jis sukūrė „Juditos triumfą“ kaip savotišką šamanišką burtą, turintį prišaukti venecijiečiams jų išgelbėtoją Juditą.
Kada, jei ne dabar statyti oratoriją „Juditos triumfas“? Kada, jei ne šiandien, kai už lango žvanga ginklai, vyksta karas kaimyninėje šalyje ir galbūt jis artėja prie mūsų?
Dar liepos mėnesį, rengdamasis „Juditos triumfo“ pastatymui, mąsčiau: o, kad Ukrainoje atsirastų tokia Judita, dėl kurios galvą pamestų Rusijos vadovas V.Putinas, ir ji padarytų tai, ką reikia...“ – darbo pradžią prisiminė G.Varnas.
Koją pakišo klasta
Žiūrovai, gausiai susirinkę į spektaklio premjerą, išvydo įspūdingą scenos veiksmą: plokščias lėles laikančios dainininkės (visos partijos parašytos moteriškiems balsams) tarsi susiliejusios į išblukusią freską. Paskui ji ima eižėti, atskyla pagrindiniai herojai ir pamažu suvaidina Juditos istoriją.
Veiksmą komentuoja ir papildomų asociacijų kuria vaizdo projekcijos didžiuliame ekrane scenos gale.
Kūrinio pabaigoje, kai Judita pakelia kardą, nuriedėjusi Holoferno galva tarsi sukelia istorinę laviną – ekrane viena po kitos rieda žmonijos tironų galvos iki pat mūsų laikų – Lenino, Stalino...
O finalinėje scenoje, kai vyriausiasis žynys Ozijas tarsi užmiršta biblinį siužetą ir prabyla apie A.Vivaldi gyvenamojo meto aktualijas tardamas „Ačiū Juditai, ji išgelbėjo tėvynę – mūsų Venecija bus laisva“, pagal režisieriaus sumanymą per sceną turėjo perriedėti V.Putino butaforinė galva. Bet neperriedėjo.
Pasirodo, ne visa kūrybinė grupė pritarė tokiam režisūriniam sprendimui. G.Varnas tai žinojo, todėl galvą užrakino savo grimo kambaryje ir pasiėmė raktą. Bet kažkas iš galvos priešininkų tarsi kontroliniam darbui nepasiruošęs mokinukas ėmė ir prikišo į kambario durų spyną degtukų.
Režisierius su asistentais, prieš finalinę sceną atėję paimti V.Putino galvos, liko it musę kandę – atrakinti spynos negalėjo, laužti durų nesiryžo, kviesti avarinę tarnybą buvo per vėlu. V.Putino galva taip ir nepasirodė scenoje.
Protestą pareiškė solistė
Kas buvo tas piktadarys, sužlugdęs režisieriaus sumanymą, galėtų atskleisti nebent stebėjimo kameros, bet jų Rusų dramos teatre, kuriame rodytas spektaklis, nėra. Režisierius G.Varnas turi tik netiesioginiais įrodymais grindžiamų įtarimų.
Savo sumanymą Baroko operos teatrui režisierius išdėstė dar liepos mėnesį, pasiteiravo, ar jis teatro vadovams tinka.
„Jeigu netinka, patariau ieškotis kito režisierius. Tačiau viskas tiko ir sukirtome rankomis, - pasakojo G.Varnas. - Staiga prieš mėnesį po vienos repeticijos prieina teatro direktorius Linas Koženiauskas ir sako: „Kai kurios solistės atsisako dainuoti, jei scenoje bus V.Putino galvos karikatūra.“
Atsakiau, kad ji tikrai bus, o solistės neturi jokių teisių koreguoti režisūrinį sumanymą. Tai menininko pasirinkimas. Ar ta galva tinka, ar ne, gerai ar blogai ją ridenti, atsakau aš.
Apie šią karo oratoriją aš ilgai galvojau ir, tiesą pasakius, stačiau beveik vien dėl tos galvos. Tie žmonės, kurie užblokavo galvą, sugadino visą sumanymą, jį visiškai nubraukė.“
Įžvelgė vadybinę cenzūrą
G.Varnas kaltę dėl sužlugdyto sumanymo verčia Baroko teatro vadovybei ir vertina tai kaip cenzūrą.
„Pasirodo, po 25 nepriklausomybės metų mes turime cenzūrą - ne valstybinę, o vadybinę. Vadybininkai, teatro direktoriai, meno vadovai sprendžia, kas gali būti rodoma, kas negali. Niekaip negaliu su tuo sutikti. Toks įspūdis, kad vėl gyvename sovietiniais laikais“, - kitą dieną po spektaklio karščiavosi G.Varnas.
Jis priminė vyresnįjį kolegą Jono Jurašą ir skandalą dėl spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ uždrausto rodyti Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo. Kaip žinome, 1974 metais režisierius dėl to emigravo.
„Tokie pat dalykai vyksta XXI amžiuje, nepriklausomoje Lietuvoje. Dar baisiau, kad tai vyko slapta.
Kai ta solistė užsispyrė ir iškėlė ultimatumą: arba ji dainuoja, arba V.Putino galvos nėra, aš atsakiau: „Renkite oratorijos koncertinį variantą be manęs, atsisakykite inscenizacijos.“ Tuomet viskas kažkaip užsiglaistė ir tik vėliau supratau: iki premjeros gyvenau širšių lizde – į akis tau šypsomasi, o už akių rezgama, kaip čia tave greičiau sunaikinti.“
Režisierius baimės nejaučia
G.Varno polinkis į politines temas, tvirta pilietinė pozicija seniai žinoma. Dar Sąjūdžio metais jis įkūrė „Šėpos teatrą“, kuris su savo politine satyra persmelktais spektakliais tuomet vaikščiojo tarsi ašmenimis.
„Tuomet iš tikrųjų buvo pavojinga. Dar tebegyvenome Sovietų Sąjungoje, aplinkui buvo pilna KGB, komunistų partijos agentų ir nieko - iki šiol visi gyvi. Jeigu tada nebijojome, tai ko dabar bijoti?
Mane nustebino, kad bijo jaunoji karta. Ko jiems bijoti? Kartais net šventvagiškai pagalvoji: jeigu jau tokia tauta, tai greičiau čia tie V.Putino tankai atvažiuotų. Tegul važiuoja.
Ir svarbiausia, kad tokie kinkadrebiai vadinasi Baroko operos teatru. Jie barokui daro didžiulę gėdą.
Mūsų laikais kiekvienas gali įsteigti teatrą, pavadinti jį renesanso, romantizmo vardu, bet teatru tampama ne pasivadinus juo, o pastačius spektaklį. Šitie berniukai mane labai nuvylė“, – kalbėjo G.Varnas apie žmones, kuriuos jis įtaria „įkalinusius“ V.Putino galvą grimo kambaryje.
Kūrybinės komandos požiūriai išsiskyrė
Baroko operos teatro direktorius L.Koženiauskas, kuriam režisierius verčia kaltę sužlugdžius premjerą ir įvedus cenzūrą, išgirdęs tokius žodžius tik gūžtelėjo pečiais: „Nežinau, kodėl galva neišriedėjo, nesuprantu, kodėl režisierius mane dėl to kaltina, ir tokių dalykų nekomentuoju. Su scenos dalykais neturiu nieko bendra – nei režisuoju, nei dainuoju, nei groju. Esu tik juridinio asmens – Baroko operos teatro – vadovas. Menininko darbų nekritikuoju – nesu specialistas. Po spektaklio režisierių tik pasveikinau.“
„Juditos triumfo“ scenografė, lėlių ir nelemtosios V.Putino galvos kūrėja J.Skuratova spektaklį žiūrėjo iš salės, o ne iš užkulisių, todėl nežino, kas ten vyko. Ji tik pasakė, kad galva buvo baigta gaminti prieš pat spektaklį ir saugiai paslėpta užrakintame kambaryje. Dailininkė prasitarė, kad spektaklio supolitinimas jai nebuvo priimtinas.
„Nuo pat pradžių sakiau, kad tokių politinių dalykų nemėgstu ir nesu tikra, ar koks putinistas iš už kampo neduos man plyta per galvą. Tokių žmonių Lietuvoje pilna. Bet pagrindinis pastatymo komandos viršininkas yra režisierius – jis pasakė, kad reikia, tai ir darėme. Mano žodis nėra lemiamas.
Man atrodo, kad spektaklio meninė vertė be V.Putino galvos nenukentėjo, bet suprantu ir Gintarą – jis buvo idėjos autorius, čia buvo jo principo reikalas.“
Didelio entuziazmo dėl V.Putino galvos nerodė ir spektaklyje dalyvavusio „Liepaičių“ choro atstovai – mat ją turėjo ridenti viena chorisčių. „Nekišime vaikų į politiką“, – dar prieš spektaklį užtikrinio viena mokytoja.
