„Mane ši muzika palieka beginklį, koks beginklis jaučiuosi prieš mirštantį kūdikį. Tai, kaip skambinu ją šiandien, labai skiriasi nuo mano jaunystės įrašų. Todėl manau, kad F.Chopinas yra suaugusiųjų muzika“, - svarstė pianistas prieš koncertą.
- Esate pavadinęs save „šeimos anomalija“. Kodėl?
- Aš esu pirmasis ir vienintelis muzikas šeimoje, tad visko turėjau siekti pats. Mano tėvai buvo išsilavinę žmonės, dirbo mokytojais, tačiau groti nemokėjo. Mama labai mėgo muziką, ypač F. Chopiną, ir pastebėjusi, kad mane trimetį muzikos įrašai domino labiau negu žaislai, nutarė paskatinti mane mokytis muzikos.
- Nuo vaikystės jus lydėjo pergalės. Viena didžiausių – laureato vardas tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse. Ar pergalės skatina augti, o gal jos kaip tik slopina norą siekti daugiau?
- Man pergalės – tai koncertai, po kurių klausytojai jaučiasi laimingesni. Tačiau nebūtinai visada sekasi jaučiu – atlikėjas tai pajunta. Jei pavyksta perteikti bent 60 procentų savo sumanymų – tai jau pergalė, jei 80 – tikra sėkmė, o 95 procentų nebūna beveik niekada.
Nesame robotai, visko nutinka, kartais grojame sirguliuodami. Ir esame patys sau teisėjai. Juk tai, ką atliekame scenoje, repetuojame daugybę mėnesių: kulminacijas, audringas vietas ir emocijų atoslūgius. Tačiau koncerto metu svarbu visą tai suvaldyti ir kontroliuoti. - Ar prisimenate savo pralaimėjimų?
- Prisimenu daugybę. Visa, kas nutinka blogo, mus augina. Nesvarbu, ar tai asmeninio gyvenimo, ar profesinė klaida. Ji – tarsi akimirka fotojuostos negatyve. Nuo jos žmogus atsispiria ir auga.
- Jūsų tėvai į Prancūziją atsikėlė iš Tuniso. Ar tai turėjo įtakos jūsų karjerai?
- Nemanau, juk tada man tebuvo treji. Tiesą sakant, vargu ar susimąstau apie tai. Nebent pasąmonėje, kai dėl ko nors skaudu. Apskritai esu linkęs jautriai reaguoti į tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, šiandien man apmaudu, kad žmonės internetą naudoja tarsi greito maisto restoraną. Ši tema man svarbesnė už bet kurią kitą.
- Ką turite omenyje?
- Internetas, kuris savo turiniu gali prilygti pasakoje apie Ali Babą atsiveriančiam lobynui, šiandien žmonėms yra kaip „McDonald‘s“ restoranas. Užuot sėmę jo lobius, jie ima tai, kas jiems peršama.
Aš internete radau dešimtmečius ieškotų įrašų. Tuo tarpu daugelis šiandien nesugeba iki pabaigos išklausyti kūrinio, pasižiūrėti filmo ar perskaityti knygos. Todėl kultūra miršta. Polinkį ignoruoti tikrąjį grožį galima palyginti su epidemija ar klimato atšilimu.
- Kokios, jūsų manymu, to priežastys?
- Žmonės nebesidomi praeitimi. Gurmanišką skonį pakeitė greitas maistas. Kartą vienuose meistriškumo kursuose norėjau vaizdingai paaiškinti, kaip įsivaizduoju tembrą mezzo voce (italų kalba – pusbalsiu). Kursuose dalyvavo jauni pianistai iš Azijos ir Europos. Paminėjau aktorės Gretos Garbo epizodą filme „Dama su kamelijomis“. Vėliau paminėjau Marlenę Dietrich. Nė vienas studentų nežinojo šių vardų.
Ėmiau pasakoti, kad žymus pianistas Sviatoslavas Richteris visada eidavo klausyti, kaip dainuoja M.Dietrich, o ši eidavo į S.Richterio koncertus. Tik tada studentai susidomėjo, kas ji tokia.
Šiandieninės kino žvaigždės taip pat gali būti įdomios. Tačiau dažniau susižavima jų išore, įvaizdžiu, o juk tikros žvaigždės turėtų mums duoti kur kas daugiau.
- Jūs jau dešimtmečius dėstote Paryžiaus studentams. Gal pedagogai gali šią tendenciją pakeisti?
- Kiekvieno mokytojo užduotis išmokyti mokinius dirbti taip, kad jiems nebereikėtų mokytojo, nurodyti svarbiausius kūrinius, kurie padėtų jiems augti. Tai galima palyginti su gydytojo darbu.
Manau, kad žymūs menininkai turi dalintis profesinėmis paslaptimis. Tačiau kai kurie to nedaro – nenori dalintis arba tiesiog nemoka to daryti. Nėra lengva suprasti, ką ir kaip patarti, norint paruošti puikų atlikėją. Be to, dalis mokytojų yra apsėsti minties ugdyti mokinius taip, kad jie atitiktų tam tikrus techninius kriterijus ar laimėtų tarptautinius konkursus.
Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad pirmųjų premijų laimėtojai beveik nekoncertuoja, o užėmusieji žėmesnes vietas tampa tikrais menininkais, nes būtent jie ieškojo savojo kelio, kūrė.
- Metų pabaigoje dažnai skelbiami įvairūs „geriausiųjų“ dešimtukai, teikiamos premijos. Ar įvairūs reitingai netrukdo sekti geriausiųjų?
- Manau, kad sekti tuo, ką išrenka kiti, ir neieškoti to, kas iš tiesų svarbu man, būtų tuščias laiko gaišimas. Kiekvienas mūsų turi susidaryti savo asmeninį reitingą, juolab kad žiniasklaida dažnai pateikia informaciją primityviai ir paviršutiniškai.
- Aš dažnai jaučiuosi beviltiškai, suprasdama, kad yra daugybė kūrinių, su kuriais taip ir nesusipažinsiu, nes gyvenimas yra per trumpas. Ką daryti?
- Taip aš jaučiuosi prie fortepijono: suprantu, kad geriausiu atveju per savo gyvenimą spėsiu susipažinti tik su keliais procentais to vertų kūrinių. Bet mes turime jų ieškoti tarsi archeologai, stengtis , ir tai leis jaustis geriau. Skaitydamas gerą knygą ar skambindamas gerą kūrinį aš esu laimingas.
- Kai kurias jūsų pamokų galima išvysti internete. Ką manote apie šį formatą?
- Mano pareiga yra griauti siaubingą mitą apie nepasiekiamus ir neprilygstamus maestro. Tai pamokos, skirtos mėgėjams. Mėginu jiems patarti, kaip atlikti vieną ar kitą kūrinį – pavyzdžiui, Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“.
Mėgėjai neturi groti „,mėgėjiškai“. Jų atliekamas kūrinys taip pat gali skambėti gražiai ir to reikia siekti. Šias tiesas gavau dar iš savo mokytojų, kurie pabrėždavo, jog ir profesionalas, ir mėgėjas privalo siekti grožio ir to pasiekti įmanoma.
Deja, dažnai mėgėjai ilgai taupo pinigus, kad patektų į brangias žymių maestro pamokas. Žymieji paima kelis šimtus eurų, pafilosofuoja apie gyvenimą, o žmogus išeina iš pamokos ir groja kaip grojęs, nes konkrečių patarimų taip ir negavo.
- Koncerte Vilniuje skambinsite F. Chopino valsus. Tai muzika, kuri žavi labai skirtingų patirčių, profesijų, amžiaus žmones, profesionalus ir mėgėjus. Kaip manote, kodėl taip yra?
- F.Chopino muziką galima lyginti su Wolfgango Aamadeaus Mozarto kūryba. Ji tokia paprasta, tačiau paliečia iš karto. Tarsi nekaltybė. Pradėjus dirbti su kūriniu ši nekaltybė pradingsta, bet užduotis yra vėl ją pasiekti. Mane ši muzika palieka tokį pat beginklį, koks beginklis jaučiuosi prieš mirštantį kūdikį. suaugusiųjų muzika.
Tai, kaip skambinu ją šiandien, labai skiriasi nuo mano įrašų, darytų jaunystėje. Būtent todėl manau, kad ši muzika reikalauja brandos, gyvenimo patirties, mokėti užgauti giliausius jausmus. Kartais F. Chopiną skambina ir labai jauni pianistai, tačiau šiandien aš manau, kad tai suaugusiųjų muzika.
Pianisto J. M.Luisados koncertas LDK Valdovų rūmų didžiojoje renesansinėje menėje - gruodžio 18 d. 19 val. Bilietų kaina - 73-303 Lt.
