Gruodžio 6 ir 7 d. Krokuvos festivalyje „Dieviškoji komedija“ įvyko geriausia pernykščio sezono Lietuvos režisiere pripažintos Yanos Ross spektaklio „Sveikinimų koncertas“ premjera. Spektaklį drauge prodiusavo Varšuvos teatras „TR Warszawa“, Krokuvos teatras „Łaznia Nowa“ ir jau minėtasis festivalis, pastaraisiais metais tapęs vienu svarbiausių teatrinių įvykių kaimyninėje Lenkijoje.
Po milžiniškos, trankios, kone balaganinės „Mūsų klasės“, po vos prieš gerą mėnesį Švedijoje rodytos efektingos Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ Y.Ross sprendimas imtis vokiečių dramaturgo Franzo Xavero Kroetzo pjesės vienai aktorei, kurioje neištariamas nė vienas žodis, buvo netikėtas.
Pjesėje, labiau primenančioje sceninių nuorodų ir aprašymų seką, veikia vienintelė veikėja – vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinę algą gaunanti moteris, gyvenanti standartiniame, pagal eilinio „Ikea“ katalogo šabloną įrengtame bute.
Ją vaidino garsi lenkų aktorė Danuta Stenka, kūrusi pagrindinius vaidmenis tokių teatro žvaigždžių kaip Krzystofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna ar Robertas Wilsonas spektakliuose.
Salėje nebuvo kėdžių
Ilgiau nei valandą publika lyg pro rakto skylutę stebėjo kaip aktorė, rodos, tiesiog atlieka kasdienius buities veiksmus: grįžta iš darbo, skalbia drabužius, vakarieniauja, valosi dantis, klausosi sveikinimų koncerto per radiją, eina miegoti.
Tačiau pabaigoje žiūrovo laukė netikėtumas. Pasirodė, jog jis ką tik matė paskutinę žmogaus, pasiryžusio nutraukti savo gyvenimą, dieną.
Prieš prasidedant spektakliui publikai nekantriai lūkuriuojant prie įėjimo į salę spektaklio režisierė palypėjo ant kėdės ir paprašė žiūrovų gerbti vienas kitą, paragino laisvai judėti po erdvę.
Netrukus paaiškėjo, ką ji turėjo omenyje: įžengę į salę išvydome pačiame jos centre ant neaukštos pakylos suformuotą vaidybos aikštelę, aplink ją nebuvo kėdžių, pakylų, kitų saugumą ir anonimiškumą žiūrovui pajusti padedančių elementų.
Vengė moralizavimo
Mūsiškės teatro dailininkės Simonos Biekšaitės sukurtas scenovaizdis – subtiliai apšviesta kvadratinė platforma, savotiška buto išklotinė su menamomis sienomis ir pertvaromis. Jis pakeitė įprastą situaciją teatre, tačiau jos nesugriovė.
Maksimaliai suartindami žiūrovo ir aktoriaus erdves, sceną paversdami savotišku teatriniu akvariumu, spektaklio autoriai publikai suteikė puikią galimybę ne tik iš neįprastai arti pažvelgti į aktorių, bet ir matyti vienas kitą, pajusti čia ir dabar gimstantį bendrą salės ir scenos kvėpavimą.
Taip nejučia suvienodėjo ir laiko pajauta – publika pamažu pradėjo gyventi aktorės ritmu, o jos sceninio gyvenimo intensyvumą, neabejoju, veikė kiekvienas vaidybos aikštelę apstojusių, vos per metrą nuo jos nutolusių žiūrovų judesys ar garsas.
Kiekvienas žiūrovas ieškojo savo pozicijos, savo žiūros taško. Kaip ir ankstesniuose pastatymuose, „Sveikinimų koncerte“ Y.Ross nesistengė įteigti savo tiesos ir sąmoningai vengė skaudaus socialinio reiškinio (savižudybės) moralinio vertinimo.
Žmogus virto baldu
D.Stenkos kuriamas personažas vaidybos aikštelėje jautėsi kaip namie – tiesą sakant, pilkšvai baltas jos drabužių koloritas tobulai atitiko scenovaizdyje vyraujančias šaltas spalvas.
Žmogus šioje istorijoje tapo savotišku baldu, o baldai ir kiti buities daiktai – veikėjais. Televizoriaus burzgimas, skalbyklės ūžimas, žadintuvo tiksėjimas – paradoksalu, bet būtent šis kasdienių buities garsų orkestras ir, žinoma, tikslus bei subtilus aktorės darbas spektaklyje be žodžių leido atsirasti teatrinei poezijai.
Tiesa, kartais D.Stenka scenoje jautėsi gal net pernelyg patogiai: retsykiais atrodė, kad automatiškai atliekamų veiksmų virtinėje atsiradus dar daugiau pauzių spektaklis tik išloštų. Dar neatrastas rodėsi ir „Sveikinimų koncerto“ finalas. Jų čia buvo bent keli.
Aukščiausias emocinis taškas buvo pasiektas, kai bevardė spektaklio veikėja visus namie turėtus migdomuosius užgėrė šampanu ir staiga praregėjo – pažvelgė tiesiai į akis visą valandą jai kone į veidą alsavusiems žiūrovams. Ir, manyčiau, to visiškai pakako pagrindinei spektaklio minčiai atskleisti.
Skaitant F.X.Kroetzo tekstą bene svarbiausia atrodo atsakyti į klausimą, kurią akimirką padaromas lemiamas sprendimas – nusprendžiama nutraukti gyvybę ir sustabdyti tą, regis, amžiną kasdienės rutinos karuselę.
Spektaklio autoriai ir čia konkrečių atsakymų nepateikė. Buvo tik nuojautos, gan abstrakčios muzikinės temos, kurias kiekvienas žiūrovas užčiuopė ir suprato savaip.
Manau, kad tai – vienas pavojingiausių, trapiausių dalykų teatre. Aktorius čia paliekamas vienas scenoje, kiekvienas jo veiksmas, kiekviena reakcija matoma visą laiką ir iš visų pusių, jo sceninio gyvenimo pulsas didele dalimi priklauso nuo konkrečių jį apsupusių žiūrovų. O žiūrovų, kaip žinia, būna įvairių.
Vis dėlto manyčiau, kad šis sprendimas – ir viena didžiausių šio spektaklio stiprybių. Rizika. Atsidavimas. Jokių kompromisų.
