„Dabar labai daug darbo visur, ne tik teatre. Anksčiau, Tarybų Sąjungos laikais, visi žinojo, kad galima vartoti alkoholį, nes vis tiek bus darbo, o dabar jau negali gerti, nes greitai viskas pakeičiama“, – tikina aktorius.
LRT laidos „Auksinis balsas“ vedėjas, dabar jau visų gerai žinomas aktorius, pasakoja, kad į aktorystę jį atvedė pats gyvenimas, o stoti į choreografės Andželinos Cholinos renkamą kursą jis nutarė visiškai nemokėdamas šokti. „Gyvenime niekada šokęs nebuvau. Pamaniau – o kodėl, jei jau stoju, dar ir šokt neišmokt? Nuėjau“, – pasakoja G.Savickas.
– Esate sakęs – visada savo gyvenimą siejau su teatro scena. Jau būdamas darželinukas šventiniuose renginiuose atlikdavote pagrindinius vaidmenis?
– Pirmoje klasėje – taip. Buvau pagrindinis Dėdė Derlius. Rugsėjo 1 d. atėjau į pirmą klasę, o rugsėjo 5 d. jau vaidinau Dėdę Derlių.
Augau Karklėje. Stovykloje „Žilvitis“ vaidindavau nuo trejų metų. Mane pirmą kartą pastebėjo Leonidas Donskis. Jis ir aktorius Dainius Kazlauskas tada buvo stovyklos vadovai. Jie kartu ruošėsi vaidinimui, pamatė mane, paprašė padaryti porą judesių, padariau ir jie pasakė – tinka. Tada pirmą kartą suvaidinau, pirmą kartą vykau gastrolių į kitą stovyklą ir pirmą kartą persirgau žvaigždžių liga. Mano tėvai sakė – Giedriau, mes tave nuvešime į kitą stovyklą. Aš sakiau – ne, jūs čia niekuo dėti, aš važiuoju su chebra. Man tiesiog buvo gėda, kad tėvai važiuos į mano vaidinimą.
– Jūs beveik atsakėte į kitą mano klausimą. Kada apskritai atsiranda potraukis būti aktoriumi ir kada žmogus nusprendžia, kad jo gyvenimas gali eiti būtent šiuo keliu? Nuo pat pirmų mokslo dienų jums buvo aišku, kuo būsite gyvenime?
– Man tai nebuvo aišku, bet gyvenimas taip viską sudėliojo. Kiti žmonės tai pastebėjo: mokytojai, vadovai stovyklose. Neidavau į jokias atrankas ir nesiverždavau vaidinti tą Dėdę Derlių. Literatūros mokytoja duodavo daugiau eilėraščių paskaityti, paruošdavo. Niekada neateidavau ir nesakydavau, kad noriu dalyvauti konkurse ar vaidinti spektaklyje.
– Tačiau paskui, 1999 m., įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA)?
– Taip, nes tai vedė mane, ir išeities nebuvo. Labai norėjau būti jūreiviu. Norėjau plaukti, tinklais gaudyti tą kramtomąją gumą. Visi aplinkui Klaipėdoje buvo jūreiviai. Jie turėjo bonų, eidavo į boninę, pirkdavo gražius daiktus. Daug mano pusbrolių yra šturmanų, kapitonų. Mano tėtis buvo keliautojas. Galvodavau – gerai, galima vaidinti, viskas faina, bet, kad ten, kažkur teatre... Net spektaklių nelabai žiūrėdavau.
Tačiau taip susiklostė, kad D.Kazlauskas mane atvežė į Muzikos ir teatro akademiją, pasižiūrėjome, kas ten yra, kur galima stoti. Buvo renkamas Rimo Tumino kursas – atėjau, paskaičiau eilėraštį. Bet pamatėme, kad dar yra kursas pas Andželiką Choliną. Gyvenime niekada šokęs nebuvau. Pamaniau – o kodėl, jeigu jau stoju, dar ir šokt neišmokt? Nuėjau.
– O ką reikėjo pašokti?
– Reikėjo šokti ir klasikinį šokį, ir šiuolaikinį šokį.
– Buvote pasiruošęs?
– Nepasiruošęs, nes nelankiau nė vienos konsultacijos.
– Tai kaip tada?
– Atėjau, visi sustojo prie tų lazdų, stipriai įsikibau į tą lazdą ir gerbiama, labai mylima dėstytoja Jolanta Vimerytė sako: „Dabar taip – battement, battement, plie, grand-plie.“ Nieko nesupratau. Pradėjau kažkaip tūpti. Ji sako – kaip čia lyg ant šikpuodžio tupi dabar. Kojas kilnoju į visas puses sutrikęs. Jie visi žiūri į kažkokį keistuolį, kuris atėjo, kilnoja kojas ir tiesiog spardosi. Ir Dainius man sako – gal tu nueik, prasitampyk tas kojas. Ten juk stojo balerūnai, visi iš baleto mokyklos. Aš tempiausi, nugarą pasitempiau. Paskui buvo šiuolaikinis šokis, vėliau – aktorinis, kur Jonas Vaitkus labai ilgai mane laikė.
– Ar jaudinatės prieš išeidamas į sceną?
– Labai jaudinuosi, tikrai. Tiek prieš pasirodymus, tiek vesdamas „Ausinį balsą“.
– Kiek juokaudamas atiduodate savęs scenoje ir kiek juokų lieka gyvenime?
– Labai džiaugiuosi, kad nenuliūdinu žmonių. Lieka sau tų juokų, bet aš vienišius visą gyvenimą buvau, nėra taip, kad grįžtu ir dar namuose linksminuosi.
– Sakoma, kad artimiausi žmonės mato kitą pusę, mato rimtą žmogų, kartais ir pavargusį...
– Žinoma, kad pavargsti. Bet niekada nesinori ateiti ir mulkinti, neatiduoti visko. Jei jau išėjai, tai išėjai. Nemoku apsiskaičiuoti jėgų, nors gal kartais reikėtų apsiskaičiuoti, susidėlioti – kiek čia atiduoti, kiek ten. Bet kartais tu nepaskirstai, tai natūralu. Žmonės irgi atiduoda savo reakciją.
– Grįžkime prie jūsų studijų. 2003 m. baigėte studijas, o kas toliau?
– Dar mokydamasis pradėjau vaidinti Igno Jonyno spektaklyje, paskui Oskaras Koršunovas mane pakvietė į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Tada ir prasidėjo. Pas I.Jonyną sukūriau keturis vaidmenis, labai su juo susidraugavome, radome bendrą kalbą, kūrėme kartu. Su O.Koršunovu labai daug keliavome. Paskui atsirado ir televizija.
– Vakaro pasakos – šį žanrą dar tęsiate? Jis jums patiko?
– Kaip tik neseniai garsinau LRT radijui apsakymą, man tai labai patinka, tai vienas iš gražiausių darbų. Labai mėgstu dubliuoti animacinius filmus ir skaityti pasakas, įgarsinti.
– Kodėl jums tai patinka? Juk lyg ir nėra auditorijos, žiūrovų.
– Man patinka skaityti, man mano balsas – labai gražus, prisimenu savo vaikystę. Ir dabar klausau radijo vakare. Per radiją mano namuose groja ne muzikinė programa, man patinka, kai kalba. Vakaro skaitiniai man – gražiausias dalykas.
– „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – vienas iš spektaklių, kuriame yra ne tik vaidybos, bet ir fizinio judesio. Atrodo, kad kaskadininkai vaidina, o ne aktoriai. Kaip vertinate tą judesio dalį? Kiek tam reikia pasiruošimo?
– Spektaklį repetavome septynis mėnesius – daug. Prie judesio du mėnesius dirbome atskirai. Ten buvo ir muštynių scenos, ir visos kitos, reikėjo gerai pasiruošti. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro būdavo tarsi treniruočių stovykla olimpiniame kaimelyje.
– Kokia to prasmė? Kai kurie kimba prie šiuolaikinio teatro, kad už fizinio veiksmo esmės mažoka.
– Nežinau, kodėl jie kimba. Tame kūrinyje užkoduotas tempas, didžiulis jaunų žmonių bėgimas. Viskas juk vyksta per kelias dienas. Du priešai susitinka, jie įsimyli, kitą dieną susituokia, o dar kitą – nusinuodija ir žūsta. Dėl to negalime tiesiog atsisėsti ir papasakoti tą istoriją. Mes irgi turėjome išlaikyti tą tempą, o kad jį išlaikytume, turėjome treniruotis.
– Aktorystė – darbas, reikalaujantis didelės ištvermės. Ar pakanka treniruočių per repeticijas?
– Dažnai žaidžiu badmintoną, nes tai – viena vikriausių sporto šakų. Jau dvejus metus kiekvieną rytą einu į baseiną, nuplaukiu po kilometrą.
– Ar vesdamas muzikinį projektą „Auksinis balsas“ improvizuojate, ar būna parašytas scenarijus?
– Ten scenarijaus tiesiog negali būti. Kai komisijoje – Zita Kelmickaite ir Zbignevas Levickis, kokie dar gali būti scenarijai? Turi žaibiškai reaguoti į jų komentarus, stebėti dainavimą, kaip kas pasiruošė, tada sujungti su kokiais nors komentarais, viską sudėlioti. Tiesiog reikia sudėti visiškai nesuderinamus dalykus, pasižiūrėti į viską paradoksaliai.
– Ar tenka susidurti su žmonėmis, kurie visiškai neturi humoro jausmo? Ar susikalbate su tokiais?
– Sunku susikalbėti, bet man patinka, kai žmogus neturi humoro jausmo. Pripranti, ką nors sakai – juokiasi, o toks žmogus pradeda gilintis, pavyzdžiui, o kodėl jis nepadarė kitaip? Ir man tada kyla dar didesnis juokas, iš to randasi kitoks humoras. Reikia atrasti, kas jam patinka, o apie žmones sužinoti padeda skaitymas.
– Skaitymą paminėjote antrą kartą. Ką skaitote? Kiek skaitote?
– Stengiuosi daug skaityti, kartais nesistengiu daug skaityti, bet skaitymas – vienas gražiausių ir maloniausių pomėgių. Šeštadienį ar sekmadienį nusiperku knygą ir bėgu namo jos skaityti. Man tai yra gražiausias pirkinys, toks desertas, kurį norisi greičiau suvalgyti. Knygos – kažkas nuostabaus.
– Ar tiesa, kad prieš keletą metų atsisakėte alkoholio?
– Taip, jau gal šešerius metus. Buvo momentas, kai paragavau vyno, bet supratau, kad jo nenoriu. Visada sakydavau – mano instrumentas esu aš. Gadinti savo instrumentą, daužyti smuiką, traukyti stygas – nelabai gerai, paskui juo tiesiog nepagrosi.
Labai džiaugiuosi, kad dabar ateinantys jauni aktoriai – kitokie. Dabar labai daug darbo visur, ne tik teatre. Anksčiau, Tarybų Sąjungos laikais, visi žinojo, kad galima vartoti alkoholį, nes darbo vis tiek bus. O dabar jau negali gerti, nes greitai viskas pakeičiama.
Pastebėjau, jog jauni aktoriai daug sportuoja, kad fizinė forma būtų gera, dainuoja, groja, tiesiog darosi labai profesionalūs, nes atidaryti visi vartai ir norisi visiems ir kitur, ir į užsienį, bet turi investuoti į save.
– Ar jums mielas darbas kine?
– Man kine patinka, nes tai lyg skanus, labai brangus patiekalas, kurį valgai retai, todėl jis ir skanus. Norisi išbandyti viską. Paskutinis filmas, kurį filmavome, – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Visą laiką skaitydavau autobiografijose, kaip aktoriai išvažiuoja ir filmuojasi, tai mes taip darėme Anykščiuose. Man tai buvo nuostabus mėnuo ir tikiu, kad bus nuostabus filmas.
– Norėčiau jus pacituoti: „Myliu žmones. Man laimės yra tiek, kiek laimingi visi kiti aplinkui mane. Nėra nieko nuostabiau už nuolat besišypsančius veidus.“ Tai – jūsų žodžiai?
– Mano? Sakot – mano, tada – taip, tai yra mano. Man svarbiausia yra žmogus, ne profesijos, ne dar kas nors...
Labai myliu savo mamą. Ji kaip tik savaitgalį atvažiuoja pas mane – labai laukiu, nes nemačiau gal du mėnesius. Būna, kad svajoji apie ką nors, kad tau bus gera. Bet aš svajoju, kad kam nors bus gerai.
Man yra gerai, jeigu kitam yra gerai, nes mes vienas nuo kito juk labai priklausomi. Vieni esame tarsi tuščias popieriaus lapas. Jeigu žmonės aplink jaučiasi gerai, tai ir mes jaučiamės gerai.
LRT Radijo laida „Ryto garsai“
