Tai renginiai, į kuriuos susirenka įvairių meno sričių profesionalai iš viso pasaulio. Tokiose mugėse užmegzti kontaktai jau atvėrė kelius lietuvių publikai išvysti kai kurias žinomiausių pasaulio trupių ir pristatyti Lietuvos šokį svetur.
Kuo ypatingos šios mugės, kokia jų nauda, kurioje jų svarbiausia dalyvauti Lietuvai ir ko reikia, kad ateityje ir mes galėtume pakviesti į panašų renginį, kalbėjomės su LŠIC bei Menų spaustuvės vadovu Audroniu Imbrasu.
– Kuo šokio ir scenos menų mugės, kuriose LŠIC šiemet dalyvavo, panašios ir kuo skiriasi?
– Šokio mugė Diuseldorfe, anksčiau vykusi netoli esančiame Esene, – didžiausia, o šiuo metu turbūt ir vienintelė pasaulyje specializuota tarptautinė šokio mugė. Statistiškai daugiausia joje apsilankančių žmonių yra iš Vokietijos, bet ji nenukreipta į konkrečią rinką – tai išties pasaulinės šokio rinkos veidrodis. Dažniausiai joje su savo stendais ar kaip svečiai dalyvauja atstovai iš visų žemynų. Tai turbūt didžiausias pasaulio šokio profesionalų susitikimas, organizuojamas kas dvejus metus.
Šanchajaus mugė iš esmės skirta dvipusiam eismui: tiems, kurie siekia patekti į labai įdomią Kinijos scenos menų rinką, ir tiems, kurie dairosi, ką Kinija eksportuoja pati ar ką galima importuoti iš jos. Be abejo, ten jaučiamas pagrindinių Azijos šalių pulsas, lankosi daugumos jų atstovai. Diuseldorfe akivaizdi orientacija į šių laikų šokį, o Kinijos mugėje daug dėmesio skiriama ir etninei kūrybai.
CINARS, kur kaip lygiavertės sritys susitinka visi scenos menų žanrai ir muzika, itin įdomi dviem atžvilgiais: tai tam tikri vartai į Šiaurės Amerikos kultūros rinkas, be to, šis renginys savo laiku davė ir tebeduoda labai stiprius impulsus Kanados, o ypač – prancūzakalbės Kvebeko valstijos, kurios sostinė yra Monrealis, scenos menų plėtrai ir tarptautiniam eksportui.
Su šia muge susijusi daugumos visame pasaulyje žinomų trupių ir scenos menų kūrėjų šlovė – priminsiu, kad būtent šiame mieste yra garsiosios „Cirque du Soleil“ bazė, iš esmės tai atskiras cirko miestelis. Čia taip pat reziduoja neseniai Lietuvoje gastroliavęs „Cirque d‘Eloize“ (būtent jų erdvėje vyko šiųmetės CINARS mugės baigiamosios dūzgės), pasaulinę šokio šlovę pelniusios „La La La Human Steps“ ir Marie Chouinard trupė, garsusis režisierius Robertas Lepage’as ir kiti.
– Ar pasaulyje daug šokio ir scenos menų mugių? Gal iš visų galite išskirti vieną, kurioje Lietuvai dalyvauti svarbiausia?
– Tipiškų scenos menų mugių pasaulyje nėra daug. Dar būtų galima minėti renginius JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Australijoje. Tačiau dalis didžiųjų tarptautinių festivalių arba nacionalinių / regioninių scenos menų vitrinų (angl. „showcase“) turi nemažai mugės bruožų. Pavyzdžiui, Edinburgo (Škotija) „Fringe“, Avinjono (Prancūzija) „Off“, Sibiu (Rumunija) tarptautinis teatro festivalis, kai kurių tarptautinių tinklinių organizacijų (tarkime, IETM – „Informal European Theatre Meeting“) susitikimai taip pat turi mugės savybių.
Dėl ypatumų ir apimties svarbiausia laikau šokio mugę Diuseldorfe, todėl ir dalyvaujame ten visada, beveik nuo pat šios mugės istorijos pradžios. Stengiamės kuo neformaliau bendrauti su mugės rengėjais, pamažu plečiame Lietuvos dalyvavimą joje.
Smagu, kad jau ketvirtą kartą mums pavyko į šią mugę nuvykti su visaverčiu stendu, kuriame atstovauta iš esmės visoms pagrindinėms profesionalioms mūsų šalies baleto ar šiuolaikinio šokio organizacijoms. Joje jau yra pasirodę keletas lietuvių choreografų, o šiemet mugės pagrindiniame plakate buvo lietuvė šokėja ir choreografė Ugnė Dievaitytė, kurios premjerą šią savaitę bus galima išvysti Menų spaustuvėje.
– Papasakokite, kaip vyksta šokio pristatymas šokio ir scenos menų mugėse? Kokiais būdais stengiatės patraukti lankytojų dėmesį?
– Standartinė mugė apima bent tris pagrindinius aspektus. Pirmiausia, veikia didesni ir mažesni, originalūs ir paprastesni stendai, kuriuose įvairių šalių valstybinės ir nepriklausomos organizacijos ar jų junginiai pristato savo veiklą. Tai vyksta įvairiausiais būdais – nuo įprastų DVD, bukletų, vizitinių kortelių dalijimo ir pasakojimo apie save ar vaizdo įrašų rodymo stende iki improvizuotų meninių prisistatymų ar nedidelių priėmimų.
Antra, vakare ar jau nuo ankstyvos popietės visame mieste rodomi spektakliai – tai savotiškas festivalis. Trečia, vyksta patys įvairiausi tarptautinių tinklinių organizacijų uždari ar atviri susitikimai, apvaliojo stalo diskusijos, pristatymai, paskaitos ir pan. Paprastai dalyvauti visur neįmanoma, nes daug kas vyksta tuo pačiu metu skirtingose vietose.
– Kokia tokių mugių nauda?
– Dalyvavimo šioje mugėje naudai pasverti turbūt reiktų nemažo tyrimo, bet galima pasakyti, kad didelė dalis pastarųjų metų „Naujojo Baltijos šokio“, Kauno „Auros“ festivalių programų, nemaža dalis tarptautinių Lietuvos šokio spektaklių pasirodymų „gimė“ būtent tokioje mugėje. Kai kurie nuostabūs dalykai nutiko tik dėl to, kad su kuo nors iš kitos šalies mugėje buvo išgertas puodelis kavos ar taurė vyno.
Jei svertume ekonominiais mąstais, kai kurių puodelių kavos vertė buvo tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių eurų, dėl kurių Lietuva pamatė kai kurias žinomiausių pasaulio trupių arba Lietuvos šokis buvo pristatytas svetur. Dar galiu pridurti, kad mūsų kolegos šiauriečiai jau senokai tose mugėse dalyvauja su dideliu bendru penkių savo šalių stendu.
Yra ir kita įdomi – ekonominė – tokių renginių pusė. Kaip manote, kodėl tų šalių vyriausybės noriai finansuoja tokių mugių rengimą, iš dalies remia užsienio svečių atvykimą į jas ir visapusiškai padeda jų rengėjams? Jie yra apskaičiavę, kad nauda būna keleriopa: pačių mugės svečių viešbučiams, maitinimuisi ir kitoms reikmėms leidžiamos lėšos (pamėginkite apskaičiuoti apie 1400 žmonių, CINARS Monrealyje viešėjusių vidutiniškai po penkias šešias dienas, vietos rinkoje paliktus pinigus) paprastai per mokesčius jau atperka tokiems renginiams skirtas sumas.
Visada pasirodymai mugėse lemia kultūros eksporto srautą, kuris generuoja atitinkamas pajamas. Yra ir kitokia nauda – tos šalys paprastai elgiasi kaip tam tikros tarptautinės ar regioninės kultūros lyderės, tokie renginiai užtikrina ir vėlesnius grįžtamojo turizmo srautus.
– Kas Jus patį tokiose mugėse labiausiai domina?
– Pirmiausia, galimi festivalių „Naujasis Baltijos šokis“, „Naujojo cirko savaitgalis“ ar „Kitoks teatras vaikams“, su kurių programų formavimu esu susijęs, dalyviai ar svečiai. Antra, įdomiausių Lietuvos šokio ar kitų scenos meno sričių produktų eksporto galimybės. Trečia, paprastai tai būna vieta, kuroje susikerta daugybės profesionalų iš viso pasaulio keliai, mezgami kontaktai, aptarinėjami galimi ar būsimi dvišaliai ar daugiašaliai projektai, įvairios bendradarbiavimo idėjos.
Muges rengiančiuose miestuose tenka išvysti ir puikių dalykų, kurių galima pasimokyti ar perimti Lietuvai. Pavyzdžiui, Monrealyje ypač lengva pajusti, kaip šiam miestui ir jo politikams rūpi kultūra ir menai. Tokių modernių specializuotų profesionalių erdvių pavydi daug kas pasaulyje.
Miesto centre yra suformuotas simbolinis kvadratinis spektaklių kilometras, kuriame, kaip teigia monrealiečiai, kas vakarą būna daugiau negu bet kur kitur pasaulyje vienu metu spektaklius žiūrinčių akių, o visos menams skirtos ar su jais susijusios erdvės pažymėtos raudonomis linijomis.
Diuseldorfo viešbučių ir restoranų verslas klesti iš dalies todėl, kad tai yra daugelio tarptautinių mugių miestas, šiame mieste veikia vieni svarbiausių Europoje, buvusiame tramvajų depe įrengti Šokio namai ir t. t.
– Ar galima sakyti, kad mugės yra vieta, kur susitinka menas ir verslas? – Jei žvelgsime į kultūrą praktiškai, taip, menas ir komercija yra neišvengiamai susiję. Juk kiekvienas kūrėjas paprastai kuria ne sau, bet nori, kad jo spektaklius pamatytų kuo daugiau žiūrovų, scenos menų kūryba paprastai būna susijusi su tam tikra gamyba, išlaidomis, bilietų ar spektaklių pardavimas – su rinkodara, generuojamomis pajamomis ir t. t.
Klausimas tik, kiek kūrinyje esama meninių ar idėjinių tikslų ir kiek elementų, skirtų žiūrovų dėmesiui patraukti pardavimo tikslais. Menų mugės išties yra vieta, kur susitinka menas ir verslas, idėjos ir komercija, romantizmas ir pragmatizmas. Kaip ir visų kitų sričių mugės – tai pulsuojantis, įvairius dalykus apimantis reiškinys.
– Ar yra minčių ir norų kada nors pradėti rengti šokio ar scenos menų mugę Lietuvoje?
– Lietuva, kaip ir bet kuri kita Baltijos valstybė, tikrai galėtų tai daryti. Juk tai akivaizdi niša ir regioninei politinei lyderystei, ir šalies tarptautiniam įvaizdžiui stiprinti, ir kultūros eksportui, ir galiausiai ekonominė nauda.
Baltijos šalys – nedidelės, bet turi labai įdomių pasaulinio lygio kūrėjų, stiprias šios srities organizacijas, pažįsta ir nesunkiai galėtų imtis pristatyti šio ir netgi platesnio regiono, tarkime, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ar netgi Kaukazo šalių scenos menus. Tai tiktų nedidelei valstybei, esančiai įvairių geopolitinių kelių ir interesų susikirtimo taške.
Iš mūsų to tikisi ir tarptautinė kultūros bendruomenė. Vieną puikų pavyzdį jau turėjome, kai 2009 m. Menų spaustuvė kartu su OKT / Vilniaus miesto teatru ir „Sirenų“ festivaliu Vilniuje surengė IETM tinklo generalinę konferenciją, kurioje lankėsi apie 350 scenos menų profesionalų iš 39 valstybių. Tąkart pristatėme ne tik 24 Lietuvos spektaklius, bet Vilniuje savo šalių teatrą ir šokį pristatė kolegos latviai, estai, gruzinai, lenkai.
Minčių ir norų rengti mugę esama, bet prošvaisčių įgyvendinti tokią idėją šiuo metu yra mažai.
– Kodėl?
– Tokiems dalykams reikia glaudaus ir konstruktyvaus sektoriaus, verslo ir kultūros valdžios bendradarbiavimo, išankstinio planavimo. Nuo maždaug 2008 m. pabaigos tarptautinių kultūros projektų vykdymo Lietuvoje sąlygos yra drastiškai pablogėjusios. Tuo metu atėjusio kultūros ministro ir jo komandos veiksmų padarinys – atsiradęs dalinis šios ministerijos priešiškumas sektoriui ir daugybė įvairių teisės aktų ar kitokių reguliacijų, kurios iš esmės blokuoja ar bent jau daro sunkiai įmanomus tokius ir bet kuriuos kitus didesnius tarptautinius ar daugiašalius renginius mūsų šalyje.
Juk mugės biudžetą reikėtų planuoti prieš dvejus trejus metus, o aiškios lėšos turėtų būti skiriamos maždaug prieš metus. Lietuvoje tai neįmanoma, bent jau dabar. Būtina dinamiškai ir lanksčiai reaguoti į įvairius poreikius ir situacijas, o tokie vadinamieji „mažos vertės pirkimai“, kokie pagal dabartinį Viešųjų pirkimų įstatymą yra privalomi ir kokių nėra jokioje kitoje šalyje, yra girnos ant kojų, kai bandymas įsigyti elementarų pirkinį ar paslaugą gali užtrukti savaites ar netgi mėnesius.
Yra ir su mokesčiais susijusių trukdžių, nes kai kuriuos mokėjimus Lietuvos mokesčių sistema traktuoja unikaliai: nors teoriškai kelionės ES yra ne PVM objektas, Lietuvoje įsigudrinama netgi tam taikyti šį mokestį. Yra daugybė perteklinio buhalterinės apskaitos biurokratizmo.
Taigi prieš kokius šešerius metus buvo įmanoma to imtis ir mes anuomet labai sėkmingai surengėme IETM konferenciją, kurią iki šiol mini Vilniuje viešėję šio tinklo nariai. Tačiau mėginti to imtis dabar būtų perdaug nutrūktgalviška.
