– Ilgai derinome susitikimo laiką – ar dauguma aktorių tokie užimti?
– Tie, kurie nenori sėdėti ir laukti, kada jiems pasiūlys vaidinti Hamletą (o prieš 10 metų Rimgaudo Karvelio filme apie Jaunimo teatrą sakiau – „lauksiu Hamleto“...), imasi visų siūlomų vaidmenų. Reikia dirbti viską, kas artima širdžiai. Aktoriui svarbu žiūrovams savo vaidmeniu kalbėti apie rūpimus dalykus. Nuo ekonominės krizės pradžios 2009-aisiais Lietuvoje žiūrovai labai diferencijavosi. Žmonės pervargę nuo buities, lakstymų, tos politinės ir ekonominės košės. Nemaža dalis publikos į teatrą ateina pailsėti, jai reikia pramogos. O teatras nėra vien pramoga – kartu tai ir šviečiamasis, socialinis bei dvasinis reiškinys. Nors kai kurie teatrai atvirai renkasi pramogos ir šou kryptį.
Mes, teatro žmonės, turėtume eiti žingsniu į priekį, būti kolonos priekyje šviesos, tiesos, meilės vėliavnešiais... Dabar jauni režisieriai dažnai pyksta, kuria socialines dramas. Bet nereikia pykti! Štai kalbamės susėdę didelio prekybos centro kamputyje. Atsiribojome nuo visko – ir mums gerai.
– Kiek per sezoną sukuriate naujų vaidmenų?
– Jaunimo teatre per sezoną sukuriami maždaug penki nauji spektakliai. Jei gauni du gerus vaidmenis – puiku. Vaidinti visuose spektakliuose nėra gerai.
– Atsiranda nuovargis?
– Ne, veikiau nuobodulys, kuris yra scenos meno priešas. Du geri, aktorių asmeniškai jaudinantys ir dominantys spektakliai – optimalu.
– Pirmą kartą vaidinsite Stalo teatro spektaklyje. Ir „Stebuklingas sodas“ bus pirmas jūsų monospektaklis.
– Stalo teatro“ spektaklius žiūriu beveik 10 metų. Kai kuriuose jo spektakliuose („Avinėlio kelionė“, „Tarmių stalas“, „Didysis Dūdininkas“) vaidina ir mano žmona aktorė Edita Zizaitė. Stalo teatras įdomus tuo, kad remiasi archajinio teatro principais. Įsivaizduokime, kaip prasidėjo teatras. Prieš tūkstančius metų po darbų vakare žmogus paėmė lazdą, akmenį ar samanos kupstą ir pradėjo su jais žaisti. Daiktais jis, pirmasis artistas, savo žiūrovams – šeimai ar bendruomenei – sukūrė atmosferą, istoriją. Jau vėliau atsirado scena, teatrinės tradicijos ir klišės...
O juk teatras gali vykti bet kur. Stalo teatras kai kuriuos spektaklius vaidina ir miesto aikštėje ant pakylos, net teismo salėje (taip teko S.Degutytei ir Snieguolei Dikčiūtei kartą vaidinti „Eglę žalčių karalienę“). Svarbiausia – bendrystė, kuri užsimezga tarp aktorių ir žiūrovų, dalijimasis mintimis, patirtimis. Paprastumo paieškos mane turbūt ir atvedė į šį Stalo teatro spektaklį, kuriame iš paprastų dalykų sukurta viskas.
– Ar perskaičius S.Lagerlöf kūrinį „Legenda apie Kalėdų rožę“ nekilo abejonių dėl jo tinkamumo scenai?
– Dauguma skandinaviškų pasakų – tiek liaudies, tiek literatūrinių – yra mums neįprastos, nes atšiaurios, tamsios. Kokios Švedijoje žiemos? Ilgos, niūrios, dienos trumpos... Todėl ieškoma dvasinės atspirties šeimoje švenčiant šventes. Religinis motyvas „Legendoje apie Kalėdų rožę“ yra ryškus. Pažado tesėjimo, atstumtojo supratimo tema vaikams aktuali, nes mokykloje jie susiduria su patyčiomis, ignoravimu.
Legendos veikėjai – plėšikas ir jo gausi šeima yra vargšai, atstumtieji, išvarytieji iš kaimo. Palyginkime, kaip šiais laikais darbdaviai žiūri į daugiavaikes šeimas. Vyrauja požiūris „mažiau vaikų – mažiau bėdų!“ Gausi šeima nebelaikoma vertybe.
Legendoje veiksmas vyksta per Kalėdas. Prisiminkime, kaip Kalėdas šventėme prieš 30 metų. Tuo metu jos buvo paslaptinga šventė be jokių išeiginių dienų. Šiandien jos pavirto „didžiaisiais apsipirkimais“. O kas mes esame be tikėjimo gražiais dalykais ir svajonėmis? Prekybos centrų zombiai...
– „Stebuklingo sodo“ sceninė aplinka yra kamerinė – jūs ir žiūrovai esate kartu tokioje baltoje „palapinėje“. Ir kai nėra scenoje partnerių, neturite kada atsikvėpti.
– O ko daugiau aktoriui reikia? Scenoje nebūna atsipalaidavimo niekada! Jei aktorius ilsisi, jis arba girtas, arba nedirba. Masinėse scenose, kai neturi teksto arba vaidini antrame plane, negali iš bendrystės iškristi. Mano dėstytojai, Algirdas Latėnas ir šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė, sakydavo: „Jei bent vienas iš šešių aktorių scenoje nuobodžiauja, žiūrovams taip pat neįdomu.“ Atsipalaidavimo negali būti, net jei išoriškai nieko neveiki.
Vienam būti tarp žiūrovų tuščioje erdvėje, kai esu tik aš, vientisa istorija ir vaikai, – idealiausios sąlygos man, kaip aktoriui. Įsigyveni į istoriją – ir keliauji kartu su ja. O padedant man, S.Degutytės ir Ligitos Skukauskaitės kuriamiems spalvotiems vaizdiniams ant baltų sienų, demonstruojamoms ankstyvojo Renesanso dailininko Giotto di Bondones tapybos reprodukcijų skaidrėms, S.Dikčiūtės sukurtai muzikai, turi žiūrovai pasijusti besą ir kalnuose, ir vienuolyne, ir didžiuliame sode! Tikra vaizduotės kelionė laike ir erdvėje.
– Kaip apibūdintumėte savo personažą?
– S.Lagerlöf istoriją pasakoja trečiojo asmens, tų įvykių liudininko lūpomis. Mes spektaklyje rodome, kad istoriją pasakoja į miestelio gyvenimą sugrįžęs plėšikas. Pasakojimas kaip prisiminimas. Juk baisu pamiršti stebuklus! O stebuklas įvyko – pražydusi Kalėdų rožė persikėlė iš miško į vienuolyną. Ir žmogaus atveju – taip pat: kol jį kas nors prisimena – jis gyvas.
– Aktorius ir... amžinybė. Aktoriaus žinomumas priklauso nuo jo žiūrovų kartos. Nebelieka bendraamžių – nebelieka aktoriaus prisiminimo... Pavyzdžiui, paauglystėje dar spėjau pamatyti, kaip vaidina Monika Mironaitė, o dešimčia metų jaunesni jau jos nežino...
– Aš, būdamas penkerių, dar spėjau nusifilmuoti kartu su M.Mironaite filme „Raganiukė“ (pagal vokiečių rašytojo Otfriedo Preusslerio kūrinį), kurį 1978-aisiais režisavo mano mama Danutė Keturakytė. Monika vaidino vyriausią raganų močią, o aš – berniuką chuliganą. O dabar, praėjus beveik 30 metų, vaidinu varną Abraksą Jaunimo teatro spektaklyje „Raganiukė“ (rež. Evaldas Jaras).
Liekame teatro istorijoje – rašytinėje ir papasakotoje vyresniųjų kolegų. Mes, jaunesni, klausome tų pasakojimų išsižioję... Aišku, dabartiniais laikais daugiau filmuotos medžiagos yra.
– Kaip aktoriai jaučia savo amžių? Baigę studijas, vaidinate jaunuolius, o staiga vieną dieną gaunate tėvo vaidmenį...
– Man 42 metai. Pažiūriu į savo smilkinius, žilą barzdą... Natūralu. Bet graudintis nėra ko, nes aktoriui nuo 30 iki 50 metų yra daugiausia vaidmenų.
Aktoriaus galimybes riboja jo kūno pokyčiai. Bet kas pasakytų, kad mano kolegai Sauliui Sipaičiui – 74? O jis studijoje daro atsispaudimus!
– Kūrybos priešas – terminai, skubėjimas...
– Taip, vadinamosios paraiškos, kurias dabar teatrai teikia Lietuvos kultūros tarybai dėl naujų spektaklių finansavimo, susaisto kūrėjus terminais. Metų pabaigoje visi kaip išprotėję skuba, nes reikia ataskaitose „varneles“ uždėti, kad pinigai panaudoti pagal paskirtį. Kartais ima pyktis: mus sukausto įstatymais, kurie menininkams negalioja – mūzai neįsakysi... Techniškai sudėlioti spektaklį gali daugelis režisierių: šviesa, muzikytė, dekoracijytė... Eimuntas Nekrošius – puikus pavyzdys: jis ir pusmetį gali režisuoti spektaklį, jei jam „nesikuria“... Bet Nekrošius sukuria tai, ką jis nori sukurti.
– Kas jums yra stebuklas?
– Man visas gyvenimas yra stebuklas. Man stebuklas – vabalėlio kelionė samana. Pernai pirmą kartą buvau įlindęs į jenoto olą – jis taip šnypštė ant manęs! Mano prigimtis – stebėtojo. Man stebuklas – kaip vaikai auga, kaip jų dantys krenta, kaip jie suserga ir labai greitai pasveiksta, krykščia, juokiasi... Gyvasties stebuklas...
Man jau nebeįdomus tas lėkimas, visi šiuolaikinio gyvenimo blizgučiai, kurie mus supa. Žinau, kad reikia užsidirbti pinigų, nes noriu pakeliauti, vaikų akiratį praplėsti... Pačiam vaikystėje norėjosi keliauti, o galimybių nebuvo. Pamažu tampu vienuoliu: šalinuosi triukšmingų fiestų, dūzgių. Nedalyvauju socialinių tinklų maišatyje. Nesakau, kad visi turime tapti vienuoliais, bet reikia skirti, kur yra pagražinimai, imitacijos, o kur – esmė.
Spektaklis „Stebuklingas sodas“. Sausio 31 d. 12 ir 15 val. Vilnius, „Menų spaustuvės“ Kišeninė salė.
„Menų faktūra“
